MENO MOKYKLOS ŠVIETIMO KOKYBĖS SISTEMA IR VERTINIMAS (VISAGINO PAVYZDŽIU)

Ištrauka

MENO MOKYKLOS ŠVIETIMO KOKYBĖS SISTEMA IR VERTINIMAS (VISAGINO PAVYZDŽIU)
Magistro baigiamasis darbas

TURINYS
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS..................................................................................................................4
ĮVADAS...............................................................................................................................................5
1. ŠVIETIMO KOKYBĖS VADYBOS TEORIJOS TURINIO RAIDA IR DABARTINĖS 
TENDENCIJOS................................................................................................................................10
1.1. Švietimo kokybės teorinė samprata ir sąvokų raida..............................................................10
1.2. Kokybės vadybos sistemos turinys ir jo reglamentavimas.....................................................20
1.3. Švietimo kokybės vadybos sistemos plėtros šiuolaikinės tendencijos...................................21
2. ŠVIETIMO KOKYBĖS VADYBOS SISTEMOS ORGANIZAVIMO TOBULINIMAS.33
2.1. Švietimo kokybės veiklos strategijos ir praktika....................................................................33
2.2. Švietimo kokybės užtikrinimo analitinis vertinimas.............................................................45
2.3. Švietimo kokybės veiklos tobulinimo prielaidos meno mokykloje.......................................47
3. MENO MOKYKLOS KOKYBĖS TOBULINIMO GALIMYBĖS....................................49
3.1. Tyrimo metodika ir organizavimas............................................................................................49
3.2. Meno mokyklos kokybės kompleksinis vertinimas:...............................................................51
3.2.1. Administracijos darbuotojų požiūris į mokyklos kokybę....Klaida! Žymelė neapibrėžta.
3.2.2. Mokinių požiūris į mokyklos kokybę...............................................................................53
3.2.3. Mokytojų požiūris į mokyklos kokybę.............................................................................56
3.2.4. Tėvų požiūris į mokyklos kokybę....................................................................................58
3.2.5. Absolventų požiūris į mokyklos kokybę..........................................................................59
3.3. Duomenų analitinis vertinimas, rezultatų sisteminimas, tendencijų bendrinimas....................60
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI..........................................................................................................62
LITERATŪRA..................................................................................................................................66
SANTRAUKA...................................................................................................................................74
PRIEDAI..................................................................................................Klaida! Žymelė neapibrėžta.

ĮVADAS
Švietimo kokybė, jos užtikrinimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir
prioritetas, nes kokybiškas švietimas suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas (Švietimo
kokybė. Švietimo problemos analizė, 2013). Pagal Bureau Veritas Lietuva, kokybės vadybos sistemos
diegimas įrodo organizacijos įsipareigojimą siekti kokybės ir klientų pasitenkinimo (Kokybė. Bureau Veritas Lietuva).
Vienas iš kokybės vadybos pradininkų J. M. Juran (1999) yra nurodęs, kad kokybė pati
savaime neatsiranda – todėl jos turi būti siekiama nuolatos ir įvairias būdais.
Šiuo metu vyraujanti nuostata, kad veiklios, solidarios, besimokančios visuomenės gerovę
kuria atviri, kūrybingi ir atsakingi žmonės („Lietuva 2030“) suponuoja žinojimą, jog asmeniniai poreikiai
yra svarbiausias veiksnys, lemiantis bendruosius tiek nacionalinio, tiek institucinio lygmens tikslus
(Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2011), Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija (2013),
Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, vertinimo, atnaujinimo ir diegimo strategija (2007),
Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos (2008), Vidurinio ugdymo programos aprašas
(2013). Siekiant padėti vaikams atrasti save ir kūrybiškai prisitaikyti visuomenėje, svarbu sudaryti sąlygas
veiksmingam vaikų ir jaunimo laisvalaikiui, didinti pasirinkimo galimybes. Ši įžvalga tapo esmine
šiuolaikinės švietimo politikos nuostata, deklaruojama naujausiuose valstybiniuose dokumentuose,
tokiuose kaip Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija, 2014–2020 metų nacionalinė pažangos
programa, Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“.
Lietuvos Respublikos švietimo sistemos dalis – neformalusis švietimas, kurį įgyvendina
papildomos mokymo įstaigos. Neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą
papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos (Lietuvos Respublikos
švietimo įsatatymas, aktuali redakcija 2011). Neformaliojo švietimo (ugdymo) tikslas – paruošti vaiką
(asmenybę) sėkmingam gyvenimui nuolat kintančioje, dinamiškoje visuomenėje, ugdyti įgūdžius,
padėsiančius jam atrasti savo vietą darbo rinkoje bei tapti motyvuota ir kūrybiška asmenybe. L. Jovaišos
(2001) teigimu, ugdymo tikslai apima asmenybės prigimtinių galių plėtojimą bei pasirengimą praktiniam
gyvenimui (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. 1991 m. birželio 25 d. Nr-I-1489).
Vieni mokslininkai ir visuomenės atstovai labiau akcentuoja universitetų kaip mokslo
įstaigų, rengiančių specialistus, reikšmę švietimo sistemai, o kiti išskiria neformaliojo ugdymo svarbą,
užsiimant konkrečia kūrybine ar svarbia asmenybei veikla, kuri daro įtaką asmenybės vertybėms ir
pozityviajai asmenybės socializacijai (Švietimo kokybė. Švietimo problemos analizė. 2013 m.).
Darbo temos aktualumas.
Remiantis mokslinės literatūros analize galima teigti, kad neformalusis ugdymas ir jo
kokybės užtikrinimas yra aktuali ir nelengvai sprendžiama problema tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.
Neformalusis švietimas (ugdymas) sprendžia integravimo į darbo rinką ir kitas aktualias problemas.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (2011) valstybė įsipareigoja užtikrinti švietimo
paslaugų kokybę, o švietimo sistema – siekti geros kokybės rezultatų. Šešioliktosios Vyriausybės 2012–
2016 metų programoje švietimo kokybės gerinimas nurodomas kaip vienas iš neatidėliotinų Vyriausybės
veiklos prioritetų. Kokybės vadybos sistema suprantama taip, jog kiekviena veikla turi būti tobulinama ir
sutvarkyta šiuolaikiškais metodais. Kokybiškai organizuota...