Menas iš moters - bet be jų

Ištrauka

UNIVERSITETAS
POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS
Rašto darbas
Menas iš moters - bet be jų

Įvadas:
Moterų menas
Feministinė filosofija
Moterų sampranta kitu filosofiniu žvilgsniu
Išvados.
Naudota literatūra
1. Fenomenologija- [gr. Phainomenon- esantis pasirodantis + …logija].
a) Filosofijos disciplina, atliekanti jutiminio pažinimo kritikos funkciją,
tirianti sąmonės raidą nuo jutimiškumo iki absoliutaus žinojimo; b)
Idealistinės filosofijos kryptis, tirianti sąmonę, kaip intuityvų esmių
stebėjimą, intencionalumą; kūrėjas E. Huserlis.
2. Fenomenas- [gr. phainomenon – esantis, pasirodantis].
a) neįprastas, retas, išskirtinis reiškinys arba žmogus; fizinis ar
psichinis reiškinys atskirai nuo to, ką jis reiškia.
3. Filosofija- [gr. philosophia < phileo - myliu + sophia - išmintis]
mokslas tiriantis bendriausius gamtos visuomenės ir mąstymo raidos
dėsnius.

„Fenomenologija – filosofija be apibrėžimo“.

Apžvelgdami Husserlio tekstų visumą galime teigti, jog nei viename
tekste mes nerasime galutinio atsakymo, kas yra fenomenologija, nei
viename tekste mes nerasime galutinio fenomenologijos redukcijos
apibrėžimo, kadangi nei vienas iš tekstuose pateiktų apibrėžimų
mums nepadės atlikti fenomenologinę redukciją ir naujai
(fenomenologiškai) pamatyti daiktus.
2. „Čia – mūsų įdirbama žemė, kurią atkariaujame lopas po lopo iš
neįvardytos, anoniminė stichijos” (Heideggeris).
Heidegeris žymi tiek neįtrauktą į egzistencinę aplinką fenomeną, tiek
turintį daug vardų mūsų egzistencinio pasakojimo herojų, pvz., Dievą.
Šiuo atveju įvardydami mes įkūnijame Dievą, padarydami jį savo
egzistencinio pasakojimo dalyviu, kuris kreipia mūsų istoriją, mums
išeinant į naujus kalbinės egzistencijos horizontus. Šia prasme tai –
perkėlimas, mažasis išėjimas, egzistencijos mokykla. Dievas turi
žmogaus matmenį dvejopa prasme: jis įkūnijamas mūsų
egzistencinėje aplinkoje ir kaip mūsų pasakojimo herojus analogiškas
meno kūriniui, praplečiančiam egzistencines ribas.
Fenomenologinė filosofija
Pasak G.W.F. Hėgelio, dvasios fenomenologija aprašo visą sąmonės
raidą, pradedant pirmykščiu sąmonės ir objekto priešingumu ir
baigiant absoliučiuoju žinojimu, kuriame subjektas ir objektas sutampa
(A. Šliogeris tai įvardija kaip panlogizmą, 1997). Iš pradžių mąstymas
būna subjektyvus: objektas stovi priešais subjektą kaip jam kažkas
svetima ir nesuprantama. Subjektui savo matančiu mąstymu bei
mąstančiu matymu (arba pažinimu) besiskverbiant gilyn į reiškinį
pagal jam įgimtą dialektinį dėsningumą, jo santykis su objektu kinta.
Pažinimas įgauna kas kart vis didesnį objektyvumą.
Pasak E. Husserlio (1859-1938), fenomenologija yra mokslas,
kuris aiškina fenomenų esmę ir kuriuo turi būti grindžiama ne tik
filosofija, bet ir visi mokslai. Fenomenai - tiesioginiai sąmonės
duomenys. Pamatinis fenomenologijos teiginys: „Pasaulis neturi kitos
reikšmės be tos, kurią jis gauna iš sąjnonės. Tačiau santykis yra
abipusis: sąmonė neturi kitos reikšmės be tos, kurią ji gauna iš
pasaulio“. Daiktai pasirodo sąmonei tokiais būdais, kokiais sąmonė 
juos patiria, tačiau sąmonė patiria daiktus tik tais būdais, kokiais jie
pasirodo. Šis teiginys pagrindžiamas formule: Ego-cogito-cogitatum.
„Aš“ (ego) yra neįmanomas be jo sąmonės gyvenimo (cogito), o
sąmonės gyvenimas - be sąmonės turinio (cogitatum).
Fenomenologijos pagrindėjas E. Husserlis tikrovę skirsto į idealią ir
realią būtį. Pirmoji yra grynosios sąmonės sritis, absoliučios būties
rajonas, kuri, anot A. Šliogerio, yra pati pavojingiausia žmogaus
egzistencijai (dėl to reikėtų diskutuoti). Antroji apima šią juslinę-
patirtinę tikrovę: visus pasaulio daiktus: ji ribota, laikina ir individuali.
Orientuodamasis į šias dvi tikrovės būtis, E. Husserlis pažinimą
suskirsto į: 1) suvokimą (kurį jis dalina į išorimį bei vidinį) ir 2) naują
pažinimo rūšį - „esmės žvelgimą“ (Wesenschau). Išoriniui suvokimu
pažįstama realioji tikrovė, šis pasaulis. Vidiniu suvokimu pažįstama
psichinė tikrovė: mūsų „aš“ ir mūsų sąmonės turiniai. „Esmės
įžvelgimu“ ifVesenscPiau) pažįstama idealioji...