Melagystės mažos (Teksto suvokimas)

Ištrauka

Melagystės mažos
I. Kodėl žmonės meluoja? Dažniausiai jie taip bando apsaugoti save, rečiau - kitus. Apsaugoti nuo tiesos, kuri
gali būti karti, skaudi, negailestinga, triuškinanti. Nors melas laikomas nuodėme, kažkodėl tikimasi, kad Dievui ir rūstiems anapusinio pasaulio teisėjams ji nepasirodys tokia baisi kaip žudymas ar vogimas. Melui pateisinti
prisigalvota visokių lengvinančių epitetų: baltas, nekaltas, šventas. Melagiai netgi turi savo šventę, Balandžio 1 - ąją, tačiau tuo negali pasigirti nei svetimoteriautojai, svetimvyriautojos, nei tie, kurie mini Viešpaties vardą be reikalo.
II. <...>Tibetiečiai nurodo du šios nuodėmės lygmenis : kasdieninį ir melavimą apie dvasinius savo
laimėjimus. Pirmajam priskiriamas išsisukinėjimas, veidmainiavimas, apgaudinėjimas, kai kurios pagyrūniškos rūšys ir tiesos nutylėjimas. Antrasis lygmuo galėtų būti vadinamas tiesiog „fantazavimu", bet karmos požiūriu tokios fantazijos labai brangiai kainuoja.
III. Dar blogiau, jei apie dvasinius dalykus meluojama patiems sau. Daugybė žmonių tiesiog įstringa
saviapgaulėje, vidiniame komformizme, kai bijoma pažvelgti ir į savo sielos, ir į didžiųjų būties slėpinių gelmes. Kitų drąsa juos trikdo ir erzina, todėl vadinamieji „teisuoliai", tie, kas „be nuodėmės", visada pasiryžę klystantįjį užmėtyti akmenimis ar sviesti žaibų ryšelį į raganos laužą. Jie niekada savimi neabejoja ir mano, kad jau yra užsitikrinę amžiną vietą Dangaus karalystėje, prie kurios vartų sužinos, kad visą gyvenimą melavo.
IV. <...>Ar verta meluoti? O kalbėti tiesą? Juk Oskaras Wilde'as perspėjo: „Jei sakysi teisybę, anksčiau ar vėliau
įkliūsi". Gyvenimas visuomenėje visada paremtas didesniu ar mažesniu melu. Išlikti absoliučiai ištikimam įmanoma nebent dykumoje, kalnuose, atsiskyrėlio celėje, nes beprasmiška meluoti smėliui, akmenims, uoloms, gyvatėms, driežams, dangui, keturioms uždaroms sienoms. Jie ne tik nieko neklausinėja, bet yra tobulai abejingi kito buvimui.
V. Kai esi tarp žmonių, viskas daug kebliau. Mimikrija, arba gebėjimas prisitaikyti, reikalauja aukų, ir
dažniausiai aukojamas tiesos sakymas. Bendraujant nuolat tenka kai ką nutylėti, nuslėpti, kai ką pridėti, pagražinti, papasakoti ne iki galo arba ne nuo pradžių, vaidinti tą rolę, kurios reikalauja pašnekovas, ar kurti tokį amplua, kokiu pats nori prieš jį pasirodyti. Populiarūs žurnalai, karjeros darymo ar priešingų lyčių tarpusavio santykių vadovėliai pilni receptų, kurie yra ne kas kita, kaip „nekaltas", arba „baltas", melas. Beje, jie visi naiviai įspėja, kaip pažinti melagį: šis vengia žiūrėti į akis, kalbėdamas vis pasičiupinėja nosį arba tampo ausies lezgelį.
VI. Tarp žmonių vis labiau įsigali santykiai, kuriuose beveik nebėra vietos atvirumui, taigi ir tiesos sakymui.
Patogiausias ir populiariausias tampa ironiškas ar sarkastiškas kalbėjimas, kuriame jei ir prasišviečia gelminės tiesos blyksniai, visada galima apsimesti, kad tai - ne ji, o tik pokštas, pašmaikštavimas, niekuo neįsipareigojantis kalambūras. Lygiai tokie patys yra ir nūnai „atviravimu" vadinami pašnekesiai TV laidose ir bulvariniuose žurnaluose, nors su tikruoju atvirumu jie mažiausiai susiję, nes „atvirautojas" dangstosi kauke arba ištisu jų rinkiniu. Nė negali būti kitaip, nes patekusieji į žiniasklaidos dėmesį nuolatos yra lyg po padidinamuoju stiklu. Žurnalistai reikalauja, kad aukos be jokių skrupulų atlapotų duris į miegamąjį, vonios kambarį, sielą, kad visa tai atvertų iš karto, ir tarp visko padeda lygybės ženklą.
VII. Anaiptol nesistengiu įrodyti, kad gyvename totalaus melo atmosferoje. Tai, kas mus supa, veikiau yra melo ir tiesos mišinys - nei juoda, nei balta, nei šilta, nei šalta, o drungna, - o tai, kas, anot apaštalo Pauliaus, yra išspjaunama.
Pagal J. Ivanauskaitę

1. Nusakykite pagrindinę teksto temą ir problemą. (2 taškai)

2....