MEDIKŲ POŽIŪRIS Į NEĮGALŲ NAUJAGIMĮ, GAIVINIMO GALIMYBĖS

Ištrauka

MEDIKŲ POŽIŪRIS Į NEĮGALŲ NAUJAGIMĮ, GAIVINIMO GALIMYBĖS

Šeima yra pirmoji bei vienintelė institucija, kurioje vaikas auklėjamas nuo gimimo. Lietuvos
Respublikos Švietimo įstatyme (1991) teigiama, kad šeimoje formuojasi vaiko charakterio savybės
ir moralė, nuo šeimos daugiausia priklauso interesų kryptingumas ir augančio žmogaus polinkiai, o
šeimos atmosfera gali sudaryti sąlygas visapusiam vaiko vystymuisi. Užgimęs kūdikis negali
apsieiti be svetimos pagalbos, ypač be savo motinos, kuri yra pirmutinė šeiminio ugdymo veikėja.
J. de Maistre yra pasakęs, kad žmogus susiformuoja ant kelių pas motiną. Vaikas tėvams yra
artimiausias asmuo, nuo pat gimimo jis prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Didelę gyvenimo dalį
jis bendrauja su savo šeimos nariais. Šeimoje vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą,
jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima yra tobuliausias vaiko
auginimo institutas. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį
vystymąsi. Motinos (tėvo) prisilietimai prie vaiko, glamonės ir prisiglaudimai yra niekuo kitu
nepakeičiamas ugdymo veiksnys, kuris skatina geriausius žmogaus jausmus. Jis, cituodamas Poper
mintis, sako, kad, prisilietimai- vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių būdų, kuriuo motina ir
vaikas labiau patiria vienas kito meilę. Jis džiaugiasi motinos artumu, geriau ją suvokia. Jie vienas
kitą labiau supranta. Švelnus motinos elgesys su juo skatina jį jautriau elgtis ir su kitais asmenimis.
Teigiamos motinos emocijos turi didelę reikšmę vaiko vystymuisi. Pasaulyje žinomi mokslininkai
D. Bovlbis ir V. Goldferb nustatė, kad vaikai, nepatyrę normalių emocinių ryšių su motina, vystėsi
lėčiau ir su tam tikromis anomalijomis. Kalbančiojo su vaiku ir bendraujančio su juo žmogaus veido
išraiška turi didesnį poveikį mažylio socialiniam ugdymui negu jo fiziologinių poreikių tenkinimas
bei Vulf pateikė mintis, kad motinos šypsena sustiprina jos ryšį su vaiku, kad veido išraiška skatina
vaiką šypsotis. (Dalia Asačiovienė. 2005). Lietuvoje, kaip ir visose šalyse gyvena vaikų, turinčių
kalbos ir komunikacijos, intelekto, judesio bei padėties sutrikimų, kalbos ir komunikacijos,
intelekto, judesio bei padėties sutrikimų, kurie sukelia vaiko veiklos ribotumą, įvardijamą kaip
neįgalumą. LR ŠMM duomenimis, 2004-2005m. mūsų šalies ugdymo įstaigose mokėsi 9% vaikų,
kurių specialiuosius ugdymosi poreikius lėmė įvairūs raidos sutrikimai. Šie sutrikimai riboja vaikų
raidos, vystymosi, ugdymosi, socialinės adaptacijos galimybes. (Vilmantė Bogdienė. 2006)
Neonatologų darbas yra ypatingas tuo, kad čia pacientas negali pats išreikšti savo nuomonės, jo
interesams atstovauja tėvai ar artimieji, bei svarbius medicininius sprendimus priima gydytojas:
savarankiškai arba atsižvelgdamas į tėvų interesus. Dirbant šį darbą susiduriama ne tik su
medicininiais aspektais, bet dažnai kyla ir etinių dilemų. Stinga tyrimų būtent apie gydytojo
neonatologo požiūrį į neįgalų ir itin sunkios būklės naujagimį. (Gedgaudaitė M.; Šiaudikytė I.;
Vaitkutė E. 2012). Todėl pirmiausia, reikia išsiaiškinti kas yra asmuo, turintis negalią.