Mediko etikos problema akistatoje su eutanazija

Ištrauka

MEDIKO ETIKOS PROBLEMA AKISTATOJE SU EUTANAZIJA
ĮVADAS
Kiekvienas protingas žmogaus supranta, kad gyvybę reikia saugoti ir puoselėti. Kyla klausimas,
kodėl nūdienos žmogus trokšta mirties? Kodėl vis daugėja pasisakančių už laisvę pasirinkti mirtį ? Daug
diskusijų žmonių tarpe šia tema sukeliantis klausimas yra eutanazija.  Žmogaus eutanazija - tai
sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien
marinamojo labui. Tai - pagalba nusižudyti. Daugybė žmonių manančių už arba prieš. Ši problema lieka
galutinai neišspręsta ir šiandien, kadangi šalyse, kur eutanazija yra įteisinta, kyla naujų problemų virtinė,
apie kurias kalbėsime vėliau, kaip apie argumentus prieš eutanaziją.
Nūdienos tikrovė iškelia daug naujų etinių problemų. Ypatingą susidomėjimą ir plačias bei
audringas diskusijas kelia žmogaus gyvybės moralinės problemos ir su jomis susijusios mediko etikos
problemos dinamiško medicinos vystymosi kontekste. Gyvybė visada užimdavo ir užima vieną iš
svarbiausių vietų žmogaus vertybių sistemoje. Pirmieji eutanazijos klausimą pradėjo svarstyti medikai ir
dvasininkai. Dabartiniu metu prie pastarųjų jau prisijungė ir teisininkai, kurie svarsto eutanaziją, kaip
žmogaus teisių ir laisvių problemą, pasirinkimo galimybę – ar galima asmeninio gyvenimo kontroliavimo
sampratą išplėsti iki mirties kontroliavimo?Pasaulinės sveikatos organizacijos pozicija – visi žmonės turi
teisę mirti kiek įmanoma oriau, todėl medikas, kaip žinome, privalo priimti humanišką, reikalingą,
profesionalų bei teisingą sprendimą, kad suteikti pagalbą žmogui. Kvalifikuotos ir profesionalios
pagalbos ligoniui suteikimas – tai mediko uždavinys ir misija, kur be galo svarbus ir moralinis aspektas. Iš
istorijos žinome, kad senovės laikais nemažai gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai jie
paprašydavo, tačiau krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į gyvybės vertę ir išaukštino individualaus
gyvenimo reikšmingumą. Kaip ir daugelyje probleminių situacijų, visada buvo ir bus įvairių nuomonių,
bus palaikančiųjų ir smerkiančiųjų. Tiek pasyvioji, tiek aktyvioji eutanazija išlieka kaip probleminis
reiškinys, nors, kaip rašoma nagrinėjamame straipsnyje, pasyvioji eutanazijos forma labiau toleruojama ir
visuomenės ir medikų, tačiau mediko moralinė atsakomybė, visgi, abiem eutanazijos atvejais išlieka tokia
pat. Taigi, eutanazijos klausimas yra gana opus moraliniu – etiniu atžvilgiu, galbūt todėl ši tema Lietuvoje
vis dar išlieka diskusijų lygyje, kadangi krikščioniškųjų tradicijų šalininkai niekada nepalaikys aktyviosios
eutanazijos įteisinimo ir smerks tai atliekančius medikus, nors pasyviąją eutanaziją krikščionys jau
pripažįsta ( 1980m. popiežius Jonas Paulius II išleido Vatikano deklaraciją dėl pasyvios eutanazijos
pripažinimo.)