Literatūros terminų žodynas

Ištrauka

Literatūros terminų žodynas
1. Adresantas – siuntėjas. 
2. Adresatas – asmuo, kuriam kas adresuojama, gavėjas.
3. Aforizmas – trumpas įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar
nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.
4. Akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas prasminis žodis ar žodžių junginys; kartais šiuo terminu pavadinamas pats akrostichą turintis
kūrinys. Akrostichas žinomas nuo Antikos. Renesanso laikais paplito Europos literatūrose. Seniausias lietuviškas akrostichas yra Martyno Mažvydo Katekizmo
(1547) pratarmėje, kurios 3-19 eilučių pradžios slepia autoriaus vardą ir pavardę.
5. Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas
alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu, godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.
6. Aliteracija – ryškus tų pačių priebalsių pasikartojimas:
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)
7. Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.
8. Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
9. Anachronizmas – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą.
10. Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu
mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto
teksto eilučių ar strofų pradžioje.