LISABONOS SUTARTIS. PALYGINIMAS SU EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJA. NAUJOVĖS. REIKŠMĖ

Ištrauka

LISABONOS SUTARTIS. PALYGINIMAS SU EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJA. NAUJOVĖS. REIKŠMĖ
REFERATAS

Lisabonos sutartis.
Europos vienijimosi procesas, davęs pradžią dabartinei ES, prasidėjo 1951 m., kai
šešios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Olandija, Belgija ir Liuksemburgas įsteigė anglies ir
plieno bendriją. Nuo tai laiko buvo pasirašyta Romos sutartis, Vieningosios Europos Aktas,
Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartys. 2004 m. spalį Europos Sąjungos vadovai pasirašė sutartį
dėl Konstitucijos Europai, tačiau ji taip ir neįsigaliojo, nes Konstitucijai nepritarė Prancūzijos bei
Nyderlandų piliečiai.
2007 m. gruodžio 13 d. atverčiamas naujas puslapis ES gyvenime – Lisabonos
sutartis, kuri numato svarbias institucines ir procedūrų reformas, Europos Sąjunga greičiau
priiminės sprendimus, jie bus aiškesni ir suprantamesni piliečiams, pasaulyje ES kalbės vienu balsu,
o ištikus krizėms, stengsis vis daugiau veikti kartu, drauge rūpintis saugiais ir nenutrūkstamais
energijos tiekimo šaltiniais, saugos sienas bei kovos su nusikalstamumu.
Lisabonos sutartis (arba Reformų sutartis) − iš dalies Romos ir Mastrichto sutartis
keičianti bei Europos Sąjungos veikimą optimizuojanti tarptautinė sutartis, kurios tikslas - atnaujinti
ir optimizuoti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą, kuris buvo reglamentuotas 15 ES šalių
sukurtomis taisyklėmis, taigi neveiksmingas Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 šalių narių. Sutartis
pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. šv. Jeronimo vienuolyne Lisabonoje (Portugalija). Lisabonos
sutartyje numatyta, kad ES šalys narės ją ratifikuoja pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas
(balsavimu parlamente arba referendumu). Sutartis įsigalioja pirmą kitą mėnesio dieną po to, kai
ratifikavimo dokumentus deponuoja paskutinė valstybė signatarė. Buvo planuojama, kad ji įsigalios
kokiais 2008 m. (vėliausiai - iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. prieš rinkimus į Europos Parlamentą)).
Tam ji turėjo būti ratifikuota visų 27 valstybių narių. Paskutinė Lisabonos sutartį ratifikavo Čekija.
Jos prašymu, 2009 m. spalio EVT išvadose įrašyta, kad prie sekančios Stojimo sutarties bus pridėtas
protokolas, kuriame numatyta, kad Lisabonos sutarties „Protokolas dėl Europos Sąjungos
pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei” bus taip pat taikomas ir
Čekijai. Taip Čekija užsitikrino, kad ateityje jai nebus pareikšta materialinių pretenzijų dėl po
Antrojo pasaulinio karo iš jos teritorijos deportuotų beveik trijų milijonų etninių vokiečių
nuosavybės. Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas visose ES šalyse narėse užbaigtas 2009 m.
lapkritį, todėl Sutartis įsigalioja 2009 m. gruodžio 1d. Lietuvoje Lisabonos sutartis ratifikuota 2008
m. gegužės mėn, ją pasiraše Prezidentas Valdas Adamkus, Ministras Pirmininkas Gediminas
Kirkilas ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.
Naująja sutartimi bus sustiprinti Sąjungos pajėgumai veikti didinant institucijų ir
sprendimų priėmimo sistemų efektyvumą ir veiksmingumą, ypač atsižvelgiant į naujus pasaulinius
iššūkius ir piliečiams svarbias problemas – klimato kaitą, energetinį saugumą, tarptautinį terorizmą,
organizuotą tarptautinį nusikalstamumą, imigraciją ir tolesnę plėtrą. Lisabonos sutartimi įtvirtinant
Sąjungos tikslus ir vertybes bus pagerintas demokratinis Sąjungos atskaitingumas ir teisinės
valstybės principo laikymasis. Lisabonos sutartimi įvedama dabartinių ES ir EB sutarčių pataisų,
tačiau visos ištisai jos nekeičiamos. Lisabonos sutartis suteikia Europos Sąjungai teisinį pagrindą ir
priemones, reikalingas ateities problemoms spręsti ir piliečių poreikiams tenkinti.
Kodėl yra reikalinga nauja sutartis? ES nestovi vietoje. Jos valstybių narių skaičius
išaugo keturis kartus. Pasaulis irgi keičiasi. Europa turi spręsti didžiuosius XXI a. uždavinius, kaip
antai ekonomikos krizė, klimato kaita, tvaraus vystymosi reikmė, energetinis saugumas ar kova su
tarptautiniu nusikalstamumu. Lisabonos sutartį drauge rengusios valstybės narės pripažino, kad
galiojančiomis sutartimis Europos Sąjungai neužtikrinamos priemonės, reikalingos šiems
uždaviniams spręsti ir prisitaikyti prie pokyčių. Sutartis būtina dėl trijų pagrindinių priežasčių:
reikia veiksmingesnio sprendimų priėmimo proceso, reikia daugiau demokratijos, suteikiant
daugiau svarbos Europos Parlamento ir valstybių narių parlamentų vaidmenims ir reikia didesnės
darnos veikiant tarptautinėje...