Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžeto formavimo programiniu metodu efektyvumo analizė

Ištrauka

Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžeto formavimas programiniu metodu

Anotacija
Tekstas Lietuvoje nuo 1998 m. pradėtas rengti programinis biudžetas, kurį galima apibrėžti kaip valstybės ir
savivaldybių funkcijų finansavimą iš biudžeto pagal pateiktas programas. Šio straipsniu siekiama aptarti Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetus formuojamus programiniu metodu ir įvertinti jo efektyvumą, nustatyti, ar valstybėje įsitvirtino programinis biudžetas ir su kokiais sunkumais yra susiduriama jį vykdant. Straipsnyje taip pat pateikiama biudžeto formavimo eiga, atkreipiamas dėmesys į valstybės prioritetus, asignavimų skirstymą programoms finansuoti.
Pagrindiniai žodžiai: Biudžetas, programinis metodas, valstybės išlaidos.

Įvadas
Temos naujumas ir aktualumas. Mokslinėje literatūroje galima aptikti įvairių biudžeto rengimo
principų ir metodų, tačiau šiame darbe bus nagrinėjamas nuo 1998 m. Lietuos valstybei ir jos savivaldybėms
aktualus programinis biudžetas. Didžioji dalis literatūroje pateiktos medžiagos apie programinį biudžeto
metodą yra gana sena – 2000 -2009 m. Šią temą vienu ar kitu aspektu nagrinėjo N. Kundrotienė, K. Rekerta,
V. Naraškevičiūtė, A. Astrauskas, G. Česonis, I. Skačkauskienė, R. Večkys ir kiti. Verta paminėti, jog retas
autorius sujungia Valstybės ir savivaldybės biudžetus nagrinėjamoje temoje, kadangi tai iš principo skirtingi
biudžeto lygiai ir nuodugniai išnagrinėti abu vienu metu yra sudėtinga. Vis dėlto šiame straipsnyje bus labiau
nagrinėjama pati biudžeto sistema programiniu metodu Lietuvoje, neskiriant didelio dėmesio atskirai
Valstybės ar savivaldybės biudžetams, bet aptariant juos bendrai iš programinio biudžeto metodo pusės. Ne
paslaptis, jog siekiant efektyvių rezultatų turi vyrauti bendradarbiavimas, o tai geriausia įgyvendinti sukūrus
sistemą. Anot I. Skačkauskienės (2008), biudžetų sistema yra „Visuma ekonominiais santykiais susietų
valstybės biudžetų, pagrįstų valstybės sandara ir teisės normomis“ (p. 32). Ji priklauso nuo valstybės
sandaros – unitarinė arba federacinė. Jog Lietuvos valstybė yra unitarinė, galima spręsti remiantis LR
Konstitucijos 127 straipsniu: „Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos
valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai“ (Žin., 1992, Nr. 33-1014), kitaip
tariant Lietuvoje yra dvi valdymo grandys (centrinė ir vietinė). Siekiant, jog būtų įgyvendintos visos
biudžeto funkcijos, o viešieji finansai būtų valdomi kuo efektyviau, turi būti suformuluoti biudžeto rengimo
principai bei nustatyti metodai.
Darbo problema. Kadangi Lietuvos valstybė yra vos 24 metų, natūralu, jog ji susiduria su įvairiais
sunkumais, jai trūksta patirties daugelyje sričių. Kuomet Lietuva buvo Rusijos sudėtyje, buvo vykdyti
penkiamečio planai, biudžetas buvo rengiamas pagal dengiamąjį principą ir planuojamas „iš viršaus“, taip
nesudarant sąlygų taupyti. Atgavus nepriklausomybę buvo stengiamasi „atsikratyti“ sovietmečiu vyravusiu
principų, manyta, jog jie buvo neefektyvus. Ilgą laiką vyriausybės įstaigų veikla buvo labiau orientuota į
procesą, o tikslas – gauti kuo daugiau lėšų iš valstybės biudžeto. Tad valstybei reikėjo naujos valdymo
sistemos ir biudžeto formavimo metodo. Palaipsniui buvo pereita prie programinio metodo, kurį ir
nagrinėsime šiame moksliniame straipsnyje. Tačiau S. Nefas (2007) mini, jog programinis biudžetas
Lietuvoje yra tarsi terra incognita (nežinoma žemė, t. y. neištirta sritis). Todėl kyla klausimas, ar praėjus
beveik dešimtmečiui, Lietuvoje įsitvirtino programinio metodo biudžetas?