Lietuvos masonų organizacijų raida XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje

Ištrauka

ĮVADAS
Žodis masonas anglų ir prancūzų kalbose reiškia laisvąjį mūrininką (free-mason), pradėjus
šį pavadinimą vartoti platesne prasme, jis paplito, kaip tarptautinis pavadinimas, apibūdinantis
masonų, kaip filantropinės organizacijos, judėjimą. Pastaroji organizacija, pasitelkdama
Viduramžiais egzistavusių laisvųjų mūrininkų, samdomų religinių pastatų statyboms, bendrijos
principus, tradicijas, ceremonialus ir simbolius, sukūrė kosmopolitinę masonų organizaciją.
Masonų organizacijos pamatinė struktūrinė dalis buvo draugija, kitaip vadinama lože. Be to, kad
ložė yra masonų teritorinė organizacija, šis žodis reiškia ir erdvę, kurioje vyksta masonų
susirinkimai ir darbas. Pasirinktas darbo objektas – masonų organizacija, buvo kuriama ir Lietuvos
teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, šiuo darbu siekiama apžvelgti Lietuvos masonų organizacijos
modelius, susiformavusius XVIII a. pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje. Užsibrėžtam tikslui
įgyvendinti formuluojami šie darbo uždaviniai: 1) aptarti pirmąsias Lietuvos masonų organizacijos
struktūras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; 2) aprašyti atsikūrusios masonijos organizacinius
modelius Carinės Rusijos imperijoje; 3) apžvelgti draugijos hierarchinę struktūrą.
Lietuvoje masonų istorijos tyrimų nėra daug, daugiausia masonų istorijos tyrimų atlikę
lenkų autoriai, analizavę įvairią su šia tematika susijusią problematiką. Aptariant naudotą literatūrą
paminėtina, kad rašant darbą pagrinde buvo remtasi istorikės Tamaros Bairašauskaitės straipsniu
Masonai Lietuvoje 1816-1822 m.: atsikūrimas ir veikla, kuriame autorė, naudodamasi Lietuvos ir
Lenkijos tyrinėtojų moksliniais leidiniais ir Lietuvos masonų ložių dokumentais, nagrinėja 1816–
1821 metų Lietuvos masonų draugijos veiklą, akcentuodama organizacijos struktūrą, narių sudėtį,
ložių veiklos pobūdį ir vidinį draugijų gyvenimą. Taip pat, buvo naudotasi lenkų tyrinėtojo
Stanisław Małachowski–Łempicki monografija Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žemėse 1776–1822, istorija ir šaltiniai. Jos autorius, remdamasis plačiu pirminių
masonų veiklos šaltinių kompleksu, analizuoja įvairaus pobūdžio Lietuvos masonų judėjimo
problematiką, susijusią su ložių steigimu, narių sudėtimi, veiklos ypatybėmis, tarpusavio ryšiais,
siekiais reformuoti masonų draugijų principus bei antimasoniškomis nuostatomis.