Lietuvos kultūrinio autentiškumo diskursas kultūrinėje žiniasklaidoje meno laukas 1996–2004 metais

Ištrauka

Magistro baigiamasis darbas
Lietuvos kultūrinio autentiškumo diskursas kultūrinėje žiniasklaidoje: meno laukas 1996–2004 metais

Turinys
ĮVADAS 1
1. TEORINĖS PRIELAIDOS PAGAL MICHEL‘Į FOUCAULT IR PIERRE‘Ą BOURDIEU 17
2. DISKURSO ŠALTINIŲ ANALIZĖ 23
2.1 Kūrybinio ir kultūrinio autentiškumo problematika, būsenos 23
2.1.1 Neigiamas kultūrinio autentiškumo vertinimas grindžiant periferine padėtimi 27
2.1.2 Neigiamas kultūrinio autentiškumo vertinimas grindžiant prisitaikymo tendencijomis 30
2.1.3 Žinių stoka, tradicionalizmo kritika kaip progreso siekiamybė 33
2.1.4 Kultūrinio autentiškumo ir meno reiškinių legitimacija. Kontradiskursas 37
2.2 Institucijų, naujų iniciatyvų laukas, tarptautiniai ryšiai bei finansavimo programos 41
2.3 Tautinio meno aktualumas tarptautiniame kontekste arba atviro tautiškumo koncepcija 48
2.4 Diaspora 49
2.5 Lietuvos kultūrinio autentiškumo diskurso analizės rezultatų interpretacija ir apibendrinimas 51
3. VAKAROCENTRIZMO KRITIKA, HORIZONTALIOSIOS MENO ISTORIJOS 
PRIELAIDOS CENTRINĖJE BEI RYTŲ EUROPOJE 54
IŠVADOS 71
PRIEDAS 75
ŠALTINIAI 151
LITERATŪRA 151
SANTRAUKA 155

ĮVADAS
Lietuvos geografinė padėtis, istorinė raida, kultūriniai ir politiniai ryšiai yra
neišvengiamai susiję su kitomis kultūromis. Lietuva, priklausydama Rytų Europos regionui, su
kitomis Rytų ir Centrinės Europos valstybėmis siejasi tolimais istoriniais ryšiais ir XX a.
komunistine praeitimi. Dėl susiklosčiusių XX a. laikotarpio Šaltojo karo aplinkybių Rytų ir
Centrinei Europai priešpriešinama „laisvajai“ Vakarų kultūra šiame darbe apibrėžia Vakarų,
Pietų, Šiaurės Europos ir Šiaurės Amerikos regionų kultūrą bei civilizaciją.
Kiekvieno Lietuvos piliečio savimonėje dinamiškai formuojasi individualus kultūrinės
tapatybės modelis ir savos kultūros santykio su išorinėmis kultūromis supratimas. Šie
individualūs tapatumo modeliai telkiasi į kolektyvinius, apimančius nuostatas, požiūrius bei
taisykles – mažesnius ar didesnius kultūrinius naratyvus, kuriuos diktuoja tam tikros bendrą
tapatumo supratimą turinčios grupės. Savos kultūros ir meno reiškinių vertinimo ir lyginimosi
apraiškos individualiai bei santykyje su kitomis kultūromis šiame darbe įvardinamos kaip
kultūrinio autentiškumo diskursas, pasireiškiantis kultūriniame, socialiniame, politiniame laukuose.
Autentiškumo sąvoka
šio darbo problematikoje yra apibrėžiama, remiantis
postkolonializmo teorijoje taikomu termino apibūdinimu: autentiškumas yra tai, kas traktuojama
ir suprantama kaip kultūriškai tikra, kadangi susiformavo lokaliai, t.y. priklauso savai,
nacionalinei kultūrai, o neautentiška – kas sukurta, įdiegta ar paveikta „kito“.
Svarbus yra šios sąvokos kontekstualumo aspektas, kadangi tai, kas traktuojama kaip autentiška, priklauso nuo konkretaus laikotarpio politinių ir socialinių įvykių bei diskursų dinamikos, ekonominių aplinkybių, perimtų „Po Antrojo pasaulinio karo tuometinis geografinis padalijimas buvo politizuotas ir ideologizuotas. Atsirado naujos priešingos Vakarų ir Rytų Europos sampratos, kurios žymėjo nebe tik geografines sritis, bet ir Sovietų Sąjungos užimtą ar kontroliuojamą teritoriją. Atsirado Vidurio Europos terminas, kuris buvo geografinės padėties ir valstybės santvarkos mišinys (žr. Austrija, Čekoslovakija ir kt.), taip pat Rytų-Vidurio Europos samprata. „Rytų–Vidurio Europa nėra senoji Vidurio Europa, nors pastaroji iš dalies yra jos ribose. [ ] Galima apibendrinti, kad Rytų-Vidurio Europa apibūdina teritoriją, kuri nuo 1940-ųjų vidurio iki 1989-ųjų pateko į daugiau ar mažiau griežtą Sovietų Sąjungos kontrolę pagal Jaltos susitarimą.” Žr. Sirje Helme, Problems of Post-War Modernism and Avant- Garde in Estonian Art: Daktaro disertacija, Talinas: Estijos dailės akademija, 2013, p. 58.