Lietuvių kalbos testas 8 klasės pabaigoje arba 9 klasės pradžioje

Ištrauka

Teksto suvokimo užduotis (17 taškų)

Vytautas Bubnys Ajerai kvepia
1. Tuomet dar galulaukės beržynėlio tankmė baugino mane tarsi slėpininga giria, pro šalį tekanti
Švendrė man atrodė didžiausia upė, o Juočbalių kalvelė – aukščiausias kalnas. Bėgiodavau per
dienas kieme, žaisdavau sodelyje. O sodelio pakrašty buvo bala – didelė, gili ir iš vieno šono
klampi. Ten augo ajerai, tarp jų kumsėjo varlės ir žydėjo maurais apsitraukęs vanduo.
2. Kartą mama užminkė duoną, užkūrė krosnį ir tarė: 
3. – Nubėk ajerų. 
4. Aš labai mėgau duoną, keptą ant ajerų. Apatinė plutelė gelsva, paskrudusi, taip skaniai
kvepėdavo! O dar jeigu šilta, su sviestu Valgai ir atsivalgyti negali.

5. Nulėkiau prie balos,
įsibridau į klampų purvą ir skabau traškius laiškus, tarsi daržely lelijas. Diena graži, saulėta,
bitutės tik siuva ore, tik dūzgia ratuotos žiedų dulkelėm. Ties taku, tarp senųjų obelų bąla
mamos austos lininės drobės. Visą žiemą dūzgė jos ratelis, visą pavasarį trinksėjo staklės. O
dabar ji kas rytas čia patiesia drobes. Jų galus, kur įsiūtos kilputės, prismeigia mažais
kuoliukais, kad ištikęs vėjas nesudraikytų. Vakarais, kai krinta rasa, mama drobes suringuoja
ir, užmetusi ant pečių, neša klėtin.
6. Nepalenkdamas galvos, skubiai laužiu ajerus ir kraunu sau glėbelin. Aitrokas, salsvas jų kvapas
man primena duoną, ir aš net seilę nuryju.
7. Nusprendęs, kad mano rankose tiek ajerų, jog užteks visiems keturiems kepalams pašauti,
išpūškuoju į krantą. Gal, nubėgus prie lentos, įmerkti kojas į vandenį ir taip pasėdėti
teliuškuojant? Bet mane vilioja ajerais įsismelkusi duona, ir aš išbėgu į takelį. Ūmai stabteliu.
Kiek kartų lėkiau šiuo takeliu, nesustojau, o dabar stypsau ir žiūriu į baltas linines mamos drobes.
Jos bąla saulėje, tvaskėdamos tarsi šviežutėlis sniegas, tarsi balčiausias cukrus. Jos, patiestos
viena paskui kitą, driekiasi ligi pat darželio tvoros, tarytum lieptas, vedantis į užburtą pasakų pilį.
Tarytum baltas takas, kuriuo geroji laumė vedė našlaitį į stebuklų karalystę Ir aš pasileidžiu šiuo
taku. Aš lekiu, apglėbęs ajerų pundelį – duonos kvapą. Bėgti taip lengva, taip smagu ir gera. Taip
minkšta kojoms Bėgčiau ir bėgčiau!.. Toks trumpas šis takas, o aš norėčiau, kad jis niekad
nesibaigtų
8. Atsigręžiu, pasižiūriu atgal, ir nusvyra rankos, paberdamos ajerus: ant baltos mamos drobės –
purvinų mano kojų pėdsakai.
9. Pranyksta šviežios duonos ir ajerų dvelkimas, tarsi pūkštelėjęs vėjelis jį būtų išsklaidęs ir kažin
kur nunešęs.
Klausimai ir užduotys

1. Kokiai literatūros rūšiai priskirtumėte šį kūrinį? Pagrįskite bent 2 argumentais. (1,5 taško)




2. Nurodykite kūrinio žanrą. (0,5 taško) 


3. Kas yra pasakotojas: autorius, suaugęs žmogus ar vaikas? (1 taškas)


4. Nurodykite teksto temą. (1 taškas)


5. Kodėl berniukas pasileidžia bėgti drobių taku? (1 taškas)



6. Kaip keičiasi berniuko nuotaika? (7 ir 8 pastraipos.) Pagrįskite citatomis. (4 taškai)