LIETUVIŲ KALBOS OLIMPIADOS UŽDUOTYS 10 kl. (Su atsakymais)

Ištrauka

LIETUVIŲ KALBOS OLIMPIADOS UšDUOTYS 10 kl. 

PALINKĖJIMAI
1. Mes sėdėjome prie eglutės ir kalbėjomės apie nieką. Ji vartė blizgantį žurnalą, o aš pildžiau tokią
anketą spaudai su palinkėjimais mokiniams. Galvojau apie mitologinį amžių – jaunystę, ir neišmaniau, ko
jiems palinkėti. Ko jie dar nori?
– Žiūrėk, – tarė ji, – kokios manekenės. Visai plokščios.
2. Pasižiūrėjau į blizgantį žurnalą. Tikrai plokščios. Bet ant tų plokštumų – kokie turtai! Kaip gražiai
viskas spindi! Kaip tai prabangu! Šitie jausmingi kailiai, kutenantys plokštumas...
– Aš norėčiau būti manekenas, – pasakiau. – Visko turėtume. Viskas čia blizgėtų.
– Nesąmonė! Aš su tavim negyvenčiau.
– Jie juk irgi negyvena. Galvoji, šitos plokštumos yra gyvos? Tai toks nirvanos būvis: nei skausmo, nei
džiaugsmo. Aš būčiau neblogas manekenas. Galėtum manim grožėtis.
3. Ir giliai susimąsčiau. Manekenas juk nei valgo, nei kakoja. Gyvena tarp mūsų kaip angelas koks.
Vien šampanu gyvas. Gražu! O aš – tikras kaimietis, niekada nemokėjau džiaugtis gyvenimo malonumais.
Pasipuošęs nykia darbštumo dorybe, kuri visus artimuosius įvarydavo į neviltį. Jokios šilumos, jokio
linksmumo, kuria mus džiugina visokie tinginiai. Nors, atvirai pasakius, mano darbštumas buvo apsimestinis,
– širdis visada troško ko kito. Tik ta užgniaužta prigimtis...
4. Tuoj pat įrašiau palinkėjimą mokiniams: Linkiu jums manekeno laimės ir kelio į žvaigždes!
5. Vėl pasižiūrėjau į blizgantį žurnalą. Galėčiau ir aš kur nors būti gražiai pakabintas, kad ir ant šitos
šventiškos eglutės. Arba spintoje. Bet mes nė spintos neturime – jokio intymaus kampelio, jokios saugios
vietelės, kur galėtum pasislėpęs nurimti ir pasvajoti. Antai pelės mūsų virtuvėje turi savo urvelius, šmirinėja
visur be baimės, o žmogaus sūnus susigūžęs neturi kur galvos priglausti. Užtat, kad ne manekenas...
6. Čia mane apėmė liūdesys. Prisiminiau vieną manekeną, apie kurį, kurį, visiškai praradusį
gyvenimo džiaugsmą ir balansuojantį ant nebūties ribos, kadaise pasakojo mano klasės draugo tėvas.
Žiūrėk, sūneli, ką tau parodysiu, – sakė jis tam jaunuoliui vieną gražų ankstyvą rytą, keldamas jį iš patalo, –
koks ten vaisius pas mus patvory prie kūdros sėdi. Ir dar – braukydamas pirštu per lūpas – greitakalbe
sudainavo tokį afrikietišką priedainį: biri-biri-biri-biri! Paskui, grodamas kibiru, barbendamas jo dugną
pirštais, nuėjo girdyti veršio. Tai buvo labai senų pažiūrų, smagus žmogus. Kuo daugiau tragedijų matydavo
aplinkui, tuo būdavo smagesnis. Jam atrodė, kad prie „ruso valdžios“ tik tokie dalykai ir privalo atsitikti. Būtų
pagyvenęs ilgiau, būtų spėjęs pasidžiaugti ir atitinkamu savo sūnelio pasirinkimu.
7. Bet kam čia dabar galvoti apie tą liūdną sovietinę praeitį! Manekenai tada buvo labai nelaimingi,