LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS OLIMPIADOS UŽDUOTYS 11-12 KLASĖMS

Ištrauka

LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS OLIMPIADOS UŽDUOTYS 
11-12 KLASĖMS

Viso darbo įvertinimas – 100 taškų. Jūsų darbui skiriama 2 val.
Skaitymo suvokimas

„Ji vėtroj ir žiemą žaliuos“ (ištraukos)

Sveiki gyvi, gerbiamieji lituanistikos paveldo globėjai ir visi gražiosios mūsų
gimtosios kalbos bičiuliai bei bičiulės!
Nuoširdžiai dėkoju gerbiamajai Lituanistikos paveldo Komisijai už man paskirtą 2009
metų Kalbos premiją, įsteigtą Felicijos Bortkevičienės atminimui, ir šios šventės rengėjams,
priglaudusiems dzūką Mažosios Lietuvos renginyje.
<....>
Nemenkai pats nustebau, pamatęs gražiajame šventės kvietime, kad patenku į renginį
„Kalba Mažoji Lietuva“ ir jis skiriamas (būsimo) Kristijono Donelaičio jubiliejaus programai
paskelbti. Dzūkas Mažojoje Lietuvoje – kaip Poncijus Pilotas Apaštalų tikybos išpažinime! Tiesą
sakant, manęs negąsdina, kad jubiliejaus programoje minimi asmenys (visi ar bemaž visi) yra
evangelikų liuteronų dvasininkai. Turiu kuo maloniausią pusės amžiaus patirtį bendravimo su
broliais liuteronais. Turėjau garbę 1967(?) m. pakviesti Lietuvos liuteronų vadovus į talką kun.
Česlovo Kavaliausko įpusėtam Naujojo Testamento vertimui, ir bendradarbiavimas buvo vaisingas.
<....>
Kam ir už ką premija?
Padorumas reikalautų, kad imčiau dabar kuklintis ir purtytis: „Ką jūs, ką jūs, yra daug
labiau už mane nusipelniusių!“ Ir tai – tikriausia tiesa. Jeigu tik mano surinkti didžiajam Lietuvių
kalbos žodynui žodeliai ir išbarstyti šen bei ten kalbos klausimais straipsneliai, matyčiau premiją
kaip savo ausis. Bet suprantu, ir Jūs, Gerbiamieji ir Brangieji, puikiai suprantate, kad šia premija
pažymimas ne kurio vieno, o apskritai Lietuvos kunigijos XX a. antros pusės įnašas į gimtosios
kalbos puoselėjimą, ugdymą. Štai Vytautas Vitkauskas, nenuilstantysis žodžių lobyno kaupėjas,
pagarbiai mini dešimtis kunigų, „visokiu oru“ rankiojusių gyvosios kalbos posakius ir žodžius, o
Zigmas Zinkevičius, kruopštusis kalbos istorijos tyrėjas, juodu ant balto pripažįsta didžiules
kunigijos pastangas puoselėti lietuvišką žodį sovietmečiu ir tai, kad Bažnyčia buvo tapusi gimtosios
kalbos gynėja ir skleidėja. Net ir pogrindinės katalikų spaudos kalba švari, gyva, taisyklinga.
Taigi nors premijos paskyrimus mane pirmiausia nustebino, paskui pradžiugino, bet
galiausiai nepribloškė. Vere dignum et iustum est, įvertinant visumą.
<.....>
Kalba, kalba. Kokie skurdžiai mes būtume be jos?
Pagal Šv. Rašto Pradžios knygos mintį, davei daiktui ar būtybei pavadinimą – jau jį
užvaldei, galbūt ilgam. Užrašytais, akmenyje iškaltais žodžiais byloja į mus šumerai ir egiptiečiai
po kelių tūkstančių metų.
Kiekviena kalba savaip graži ir brangi kaip žmogaus mąstymo ir jutimo vaisius, o kuo
gi vertinga pasaulio kultūrai mūsų gimtoji kalba, kad prieš pusantro šimto metų ją, rodėsi,
mirštančią rūpinosi gelbėti vokiečių, rusų, prancūzų filologai? Mat lietuvių kalba teikia svarbų raktą
apskritai indoeuropiečių kalboms tyrinėti, jų bendrumams ir skirtumams nagrinėti, kalbų istorijos
pokyčių laikams nustatyti. Taip yra dėl nepaprasto mūsų žodyno bei formų turtingumo ir senumo,
dėl pasakiškos gramatikos: penkios linksniuotės, susipynusios su keturiomis kirčiuotėmis ir
trejopomis priegaidėmis, prie kurių klumpa studentai, bet nė neslysteldavo Alvito piemenys prieš
šimtą metų.
Sako, dera ispaniškai kalbėti su Viešpačiu, prancūziškai su damomis, vokiškai su
priešais, na, angliškai – verslo reikalais, o lietuviškai su kuo gi? Nesuklysime atsakę: ir su vyrais
mūrais, ir su motule širdele. Formų ir sinonimų apstybė: brolis, broliukas, brolelis, brolytis,

2
brolužis, brolužėlis, broleliukas... Gegutė raiboji, vištelė margoji, sakalėlis pilkasis, karvelėlis
mėlynasai, deglas paršiukas, sartas kumeliukas ir žalas veršiukas, bet ne atvirkščiai...
Nesistebėsime, kai svetimtautis vietoj...