Laimės samprata B. Radzevičiaus apsakyme „Naktį”. Teksto suvokimas

Ištrauka

Pamokos tema: Bronius Radzevičius. Apsakymas ,,Naktį“( ištrauka)

Jau kelintą kartą ji ropščiasi iš lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima šaukštelį ir geria
valerijonų lašus; tarsi šmėkla vėl sustoja prie lango. Daugelis miesto šviesų jau užgesusios, tačiau
ten, žemai, tebeblykčioja reklamos, spygčioja mašinų stabdžiai, ir uniformuotas restorano
durininkas čia pasirodo plačiuose laiptuose išlydėdamas svečius, čia vėl eina į vidų, iš kur
protarpiais pasigirsta čaižios melodijos.
Anksčiau iš restorano tokiu metu su draugais išvirsdavo ir jos sūnus. Gal ir šiąnakt jis ten. O gal
sėdi kokioje užmiesčio kavinukėje, kur alsa, dūmai ir triukšmas. Iš ten jis grįžta susidraskęs,
kruvinas, papilkėjusiu veidu, permirkusiais naktiniame rūke drabužiais, neramiai klydinėjančiomis
akimis, niūrus kaip žemė. Dieve, tegu tik grįžta. Bent akis ji užmerkti galėtų, širdis kiek aprimtų.
Žinoma, paduotų jam valgyti, baltą nikeliuotą indą atneštų, tegu pašutina suprakaitavusias kojas,
tegu kiek pailsi, atsigula. Tada jaustųsi rami, tada jai būtų lengva ant širdies. ,,Kodėl tu senos
motinos taip negaili?“ – pasakytų žiūrėdama Nieko nesako, sėdi panarinęs galvą ir tyli.Kiek kartų
jis yra susilaužęs kojas, kiek kartų dėjo į gipsą, visas kūnas vieni randai, gydėsi, sėdėjo kalėjime, o
nepasimoko. Tokia jau, matyt, jo dalia. Gaus galą kur pagriovy ar palei tvorą. Ak tos pilkšvos,
klydinėjančios į šalis, žvairokos akys, tie nerimo šešėliai, šmėsčioję retkarčiais, nervingas siaurų
lūpų virptelėjimas ir pilkuma, užliejanti jo veidą, kai pyktis pagauna. Jeigu ji galėtų čia ką nors
pakeisti, jeigu žinotų, ko jam stinga Bet daugiausia nerimasties kelia balta dėmelė kairiojoje akyje
prie pat vyzdžio- ta akimi jis regi lyg per ūkanas. Kai žiūri į tą akį, ją visuomet suima baimė. Rodos,
tik ta akimi jis temato, ir viską lyg per kokią plėvelę ar dūmus. Gal todėl jis toks?
Visi svarbiausi jos gyvenimo įvykiai dėjosi naktį. Naktį, kai visuose skersgatviuose aidėjo
nežinoma kalba šaukiamos komandos, amsėjo šunys ir kartkartėm nuaidėdavo per miestą šūviai, ją
surėmė gimdymo skausmai, naktį, per susišaudymą, kai ji nė šaukti nedrįso, – visame mieste sklido
aimanos, – vaikas atėjo į pasaulį. Šito miesto pašvaisčių šviesoj matydavo jo piktai surauktą
veidelį,
mažą rankutę kietai suspaustu kumšteliu, padėtu ant pagalvės. Pakirsdavo naktimis, pažadinta jo
išgąstingo riksmo, tokio, kad pasijusdavo jam kažkuo prasikaltusi, ir begaliniu švelnumu
stengdavosi kaip nors tai užglaistyti. Naktį traukinio ratų sutraiškytą atnešė jos vyrą. Naktį ji
pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim. Naktį numirė jos draugė Karolina. Naktį jai pranešė,
kad jos sūnus iššoko
iš ketvirto aukšto balkono ir susilaužė abi kojas. Naktį šiame kambaryje, apšviestame miesto
pašvaisčių, ją pasiekdavo blogiausios žinios. Buvo įsitikinusi, kad naktį ant plačios lovos šitame
kambaryje kada nors ji iškvėps paskutinį kvapą.
Bet prieš tai dar atsitiks kažkas baisaus. Naktį
Jos sūnus jau seniai nebelanko bokso treniruočių, nors kartais ji dar išgirsta, kaip, užsidaręs
kamaraitėje, ima daužyti „kriaušę“. Išeina išpiltas prakaito, bet pilnas energijos. Kai, nusiprausęs po
šaltu dušu, šukuojasi prieš veidrodį tamsius, kiek susigarbanojusius plaukus, ji negali juo atsigėrėti.
Kodėl neparveda jai marčios, susilauktų kūdikio, galvoja, žiūrėdama į jo raumeningą liemenį ir
pečius. „Tik žiūrėk, vaikel, nebegerk“, – sako, dėliodama ant stalo valgius. „Nebe, mama“, – atsako
jisai, ir ji ramiai gali žiūrėti į baltą dėmelę prie kairiojo vyzdžio.
Tačiau naktys iš jo iščiulpia visas jėgas. Naktimis grįžta palaužtas ir sugniuždytas.
Kai rytmečio brėkšmoj ima ryškėti daiktų kontūrai, ji vėlei prieina prie lango. Gatvės kampe
pasirodo du uniformuoti vyriškiai. Netrukus laiptuose išgirsta...