LAIKO PERSPEKTYVA

Ištrauka

LAIKO PERSPEKTYVA
Laiko perspektyvos sąvoka – plati ir tiksliai neįvardijama. Dažniausia definicija – tai žmogaus
nuostatų praeities, dabarties, ateities atžvilgiu rinkinys; procesas, per kurį asmuo automatiškai savo
asmeninės patirties tėkmę priskiria psichologinio laiko sistemoms. Sąvoka pirmą kartą buvo
paminėta 1939 m., o 1999-aisiais buvo „išgryninta” laiko perspektyvų teorijoje.
Du ryškiausi šiuolaikinės psichologijos atstovai, tyrinėjantys laiko perspektyvą, yra JAV
psichologas, Stranfordo universiteto profesorius Philip Zimbardo ir jo kolega John Boyd. Jie
aiškinasi, kaip laikas lemia mūsų sprendimus ir likimą. Mokslininkai teigia, kad laiko perspektyva
yra „tyrinėjimas, kaip mes padaliname žmogaus patyrimų tėkmę į skirtingus laiko rėmus –
automatiškai ir nemąstant“. Šie laiko rėmai svyruoja bei kinta kultūros, socialinės padėties ir kitais
atžvilgiais. Žmonės nesąmoningai tampa priklausomi kokiam nors laiko rėmui ir ignoruoja kitus.
Šie mokslininkai taip pat atskyrė objektyvųjį ir subjektyvųjį laikus, sutelkdami savo dėmesį į
pastarąjį. Didžiausias mokslininkų nuopelnas – laiko perspektyvų teorija, kuri išskaido tris laiko
orientacijas (praeities, dabarties ir ateities) į šešias laiko perspektyvas.
Išskiriamos šešios laiko perspektyvos - negatyvi praeities, pozityvi praeities, hedonistinė
dabarties, fatalistinė dabarties, ateities gyvenimo tikslų ir transcendentinė perspektyvos. Praeities
laiko perspektyvos remiasi tuo, kas buvo praeityje – atsiminimais, dabarties laiko perspektyvos -
dabarties situacijomis ir aplinkybėmis, o ateities laiko perspektyvos – numatomomis pasekmėmis.
Neabejotinai esate sutikę žmonių, kurie bet kokį įvykį iš praeities sugeba paversti negatyviu.
Šiems žmonėms kiekviena neigiama patirtis ilgam įsirėžia į atmintį, tuo tarpu teigiamos greitai
pamirštamos. Šie žmonės bijo imtis iniciatyvos gyvenime, nes prisimena savo praeities nesėkmes,
skriaudas ir nenori jų pakartoti. Jie gyvena jausdami pastovią kaltę dėl savo praeities pasirinkimų ir
dėl jų gailisi; šie nemalonūs prisiminimai galiausiai tampa iškraipyti - jie būna hiperbolizuojami,
išryškinami ir dar labiau sustiprina neigiamas asociacijas. Šio tipo pavyzdys – vaikinas, nedrįstantis
užkalbinti merginos, nes prisimena praeities nesėkmingus bandymus užmegzti pokalbį ir bijo vėl
„pasirodyti kaip kvailys“.