Laiko patirtis paveikslo plokštumoje

Ištrauka

Laiko patirtis paveikslo plokštumoje
(tiriamojo rašto tema)
Adonta ta melê
(kūrybinio darbo/projekto pavadinimas)
Magistro baigiamasis darbas

TURINYS
Santrauka lietuvių kalba..................................................................4
Santrauka anglų kalba.....................................................................5
ĮVADAS.......................................................................................7
Atspindys I...................................................................................11
Atspindys II..................................................................................14
Atspindys III.................................................................................18
Atspindys IV..................................................................................22
Atspindys V...................................................................................27
Atspindys VI..................................................................................31
Atspindys VII.................................................................................35
Atspindys VIII................................................................................41
IŠVADOS......................................................................................45
LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................................................48
ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS..............................................................49
Autentiškumo deklaracija........................................................................51

Įvadas
Šis tekstas, kaip ir mano tapybos darbai, reikalauja nemažo
atsitraukimo norint suprasti, jog tai, apie ką jis, sykiu atsiskleidžia per jo
formą. Tekstas nesiūlo konkretaus pasakojimo, o veikia kaip erdvė, kuri
pasirodo kaip dar vienas painus ir ilgas koridorius, niekur taip ir nevedantis.
Įvairūs padriki pavyzdžiai, citatos ir pasakojimai tėra nuoroda į tekstą kaip į
laikišką patirtį, kurioje esame priversti patys inicijuoti jo pradžią ir pabaigą.
Tiek teksto, tiek tapybos erdvės kviečia klaidžioti, pamesti ir pasimesti
kontekstuose, kurie, kaip ir vaizdai, tėra pertapytos, persakytos svetimų
patirčių bei minčių liekanos. Nors vaizdus įvardiju kaip svetimus, tačiau
teksto rašymo eigoje, svetima/artima, čia/ten, praeities/dabarties perskyros
arba apsikeičia vietomis, arba tampa ir viena, ir kita. Kiekvienas skyrius
veikia kaip pradžia, kaip amžina įžanga į didijį pasakojimą, kuris taip ir
neįvyksta. Jie veikiau tėra atspindžiai, atskilusi dalis dabarties, kurioje
turime išmokti iš naujo „susirinkti“ mintis bei jų fragmentus, juos jungti į
nuosavą asmeninę patirtį. Tokiu būdu, šis darbas nėra vieno autorinio balso
kuriama istorija, o veikia labiau kaip obsesyvus tos istorijos ar veikiau
vaizdo perpasakojimas skirtingais balsais. Tad jis natūraliai ne užpildo ar
kompensuoja, o tik leidžia šioje stokoje surasti užmirštoms, neišsakytoms
patirtims formą. Ar tiesiog jas išbūti. Taip tapyba nenoromis ir pati virsta
scena, kurioje esame priversti parodijuoti, imituoti ir repetuoti pačius save.
Kol nejauki tuštuma pasidarys artima. Toks kalbėjimo ir matymo būdas
kuria nuorodą į graikų mitologijoje aprašytą kalnų nimfą Echonę ir jos
prakeiksmą kartoti kitų ištartus žodžius, paliekant tik nutrūkusias jų
pabaigas. Jos figūra veikia kaip metafora, nusakanti dabarties būvį bei
kultūrą, kurioje dėl vaizdų bei informacijos pertekliaus tampa neįmanoma
kalbėti savais žodžiais, gyventi savomis patirtimis. Ar regėti savais vaizdais.
Šis kalbėjimas – pasikartojantis aidas – tampa kalbėjimo bei matymo būdu,
kuris, viena vertus, ieško skirtumo, tačiau labiausiai – nori visiškai nutilti,
ištirpti akloje tapybos šviesoje. Pasikartojimas veikiau nusako pačios
atminties savybę nuolatos nutolti ir grįžti, tačiau grįžtant kartu su savimi
atnešti neatitikimą. Tačiau skiriasi ne tik vaizdas nuo jo atvaizdo, šiame
procese kinta pati atmintis ar veikiau turėtas prisiminimas apie ją. Tai, viena
vertus, neleidžia išlaikyti žinojimo, kita vertus, šis susvetimėjimas su pačiu
savimi vis nutrina galimybę laike kažkuo tapti. Tapsmas apsiriboja
momentu, dabarties akimirka, kuris leidžia pamatyti tik tiek, kiek yra. Nors
tekste pagrindinė problema įvardijama kaip negebėjimas būti dabartyje,
teksto rašymo eigoje šis teiginys pasikeičia. Tad stoka, kurią įvardiju kaip
problemą, sykiu tampa privalumu, ir atvirkščiai. Užmarštis tampa
siekiamybe, padedančia prisiminti, nes prasmės pertekliuje viskas tampa
vienodai reikšminga, kiek ir nereikšminga. Tekste repetuoju ne tai, ką žinau,
bet tik patį rašymą. Kaip ir tapyboje – repetuoju ne vaizdus ar ilgalaikius
savo įgūdžius, bet dėl savo nežinojimo „imituoju“ tik pačią tapybą.
Kiekvienas skyrius, kaip ir kiekvienas paveiklas, yra tas geidžiamas
atspindys, kuris tarsi turėtų padėti save užčiuopti toje kaitoje. Susivokti.
Tačiau teksto struktūra leidžia nusakyti, jog artėdami prie vaizdo esmės,
nuolat esame priversti nuo jos nusigręžti.
Šio darbo tyrimo objektas yra pats rašymo bei tapymo metodas, kurio tikslas
– stebėti rašymo bei tapybos proceso eigą vaizdinio pertekliaus fone.