Laikinumas, laiko fiksavimas ir fabrikų palikimai Naujojoje Vilnioje Gerovės parko atvejis

Ištrauka

Magistro baigiamasis darbas
Laikinumas, laiko fiksavimas ir fabrikų palikimai Naujojoje Vilnioje: Gerovės parko atvejis
(tiriamojo rašto pavadinimas)
būsena: pereinamoji
(kūrybinio darbo/projekto pavadinimas)

Turinys
Santrauka 3
Summary 4
Autentiškumo deklaracija 5
Įvadas 6
1. XVII–XX: Naujosios Vilnios pramoninės ištakos ir vystymasis 8
2. XX–XXI: “Žalgirio” gamyklos palikimas, pokyčiai ir šeima 14
3. Apie vietą, meną, atmintį ir Gerovės parką 30
Išvados 38
Literatūros ir šaltinių sąrašas 40
Iliustracijų sąrašas 41

Įvadas
Naujoji Vilnia — paslaptimi apipinta vieta tiems, kurie niekada nebuvo ten įžengę, ir,
manau, pagrįstai. Įsikūrusi už Vilniaus centro, pasislėpusi už miškų, apglėbta piliakalnio ir
praktiškai apsupta laukų ir pievų, Naujoji Vilnia visada atrodė kaip atskiras miestas, ne tik
“rajonas”, ne vienos būties dalis. Naujoji Vilnia yra sava būtis. Vietovė, į kurią atvykti reikia
įdėti tam tikrų pastangų, o išvykti iš jo — dar daugiau pastangų. Rajonas, kuris, atrodytų, gali
tiek daug pasiūlyti, kai jau esi jame, bet kartu kažkodėl ir visai nieko. Miestelis, kurį reikia norėti
suprasti, kad suvoktum jo vertę.
Tiems, kurie ten gyveno kurį laiką, arba tiems, kurie taip ir neišsikraustė iš jo nuo pat
pradžių, kaip aš, Naujoji Vilnia yra vieta, kuri palieka pėdsaką, kad ir kur eitum, kad ir kur jos
bandytum išvengti. Tai, kaip matai kitus miestelius, kitus rajonus visame mieste, pereina per tos
vietos, iš kurios esi kilęs, prizmę, ir netyčia išgyveni palyginimo procesą. Lyginami logistikos
privalumai ir trūkumai, saugumo ir komforto lygis, infrastruktūra ir ekonominio augimo
galimybės, kelių ir šaligatvių kokybė, gamtos gausa ar trūkumas, triukšmas ir oro tarša, žmonės
ir bendra vadinamojo svetimo miesto atmosfera. Nesvarbu, kur persikraustome ar kaip toli
atsiduriame nuo pažįstamų vietų, kartais mintys ir prisiminimai apie kadaise svarbią vietą vis
dar gali mus persekioti kaip švelnus, neįkyrus praeities vaiduoklis. Vieną atsitiktinę dieną,
vaikštinėdami po rajoną, kuriame šiuo metu gyvenate, galite pagalvoti: “Čia per mažai medžių”
arba “Čia taip triukšminga”, kai automobilių gausmas jus pasiekia net pro uždarytus langus.
Nes seniau buvo šiek tiek kitaip arba gerokai kitaip, priklausomai nuo to, kurioje miesto dalyje
galbūt gyvenote. Žinoma, tai tipiška patirtis, kai palieki miesto pakraščius ir persikraustai kur
nors arčiau centro. Transporto priemonių ir gyventojų padaugėja, todėl padidėja ir triukšmas,
užterštas oras ar galimybė, kad naktinis dangus bus be žvaigždžių. Tai nereiškia, kad pakraščiai
yra garantuota tylos priebėga ar stebuklingas išsigelbėjimas nuo spūsčių ir perpildytų
automobilių stovėjimo vietų, tačiau Naujosios Vilnios priemiesčio esmė neabejotinai prisideda
prie ramesnės ir tylesnės aplinkos dėl nemažo medžių ir laisvų erdvių, kurios susilieja su
sodybomis, žemės ūkio paskirties žeme ir kaimo nuosavybėmis, kiekio. Taigi, kažkada
aplankytos ar užimtos erdvės pažinimas, žinojimas apie vietą, kurią patyrėme per asmeninius
susidūrimus, garsus ir kvapus, fizinį bendravimą ar net per kieno nors kito pasakojimus — visa
tai tik praplečia vaiduoklių, kurie tave lydi, kad ir kur būtum, dydį ar kiekį. Kartais subtiliai,
švelniai arba sąmoningai ir atkakliai jie primena mums, kaip viskas buvo anksčiau ir ar kada
nors galėtų prilygti tam, kaip yra dabar.
Taigi, vienas svarbiausių šio rašto darbo aspektų yra praeitis. Istorija. Žiūrėjimas į ją,
kalbėjimas apie ją ir jos analizavimas pagal dabartinius savo sugebėjimus. Ir nors nesu istorikė,
architektė, ar šiaip kokia nors ekspertė — visų pirmą, esu menininkė, o tai reiškia, kad galiu
būti viskuo po truputį arba niekuo konkrečiai. Visų antrą, esu Naujosios Vilnios vietinė, o tai
man suteikia tam tikrą teisę, privilegiją ar žalią šviesą pasakoti apie dalykus, kuriuos žinau,
mačiau, girdėjau ar tyrinėjau....