Kūrybiškumo samprata ir jos analizė psichoanalizės, humanistinės bei egzistencinės psichologijos kontekste

Ištrauka

Įvadas
Pasirinkome šią temą savo referatui, norėdami plačiau panagrinėti pačią kūrybiškumo
sąvoką, taip pat, koks požiūris į kūrybiškumą yra išreikštas psichoanalizėje, humanistinėje bei
egzistencinėje psichologijoje.

Kūrybiškumo sąvoka
Kūrybiškumas - sunkiai nusakomas, sudėtingas reiškinys. Apibrėžti kūrybiškumo sąvoką
buvo bandyta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau visiems apibrėžimams trūksta galutinio,
vienareikšmio paaiškinimo. Nuolat nagrinėjami kūrybiškumo arba kūrybiškos asmenybės
bruožai, kūrybingas elgesys ir darbo formos.
Psichologijoje kūrybiškumas (angl. creativity) dažniausiai siejamas su psichologinėmis
savybėmis, padedančiomis kurti, atrasti nauja ir kartu vertinga (cit. pagal A. Petrulytę, 2003).
Problemų sprendimo efektyvumas priklauso ne vien nuo žinių ar įgūdžių, o ypatingo sugebėjimo
užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Tai apimanti savybė ir buvo
pavadinta kūrybiškumu (cit. pagal D. Grakauskaitę – Karkockienę, 2003).
Dar ir šiandien, kai kūrybos psichologija tiriama jau penkias dešimtis metų, nėra
vienodos nuomonės apie tai, kokia asmenybė turi būti laikoma kūrybiška. J. Guilford (1950) (cit.
pagal J. Almonaitienę, 1997), kuris laikomas kūrybingumo tyrinėjimo šiuolaikinėje
psichologijoje pradininku, kūrybingumą siejo su tam tikrais divergentinio mąstymo
sugebėjimais. Jis išskyrė keturias šių sugebėjimų dimensijas: mąstymo laisvumas, apie kurį
sprendžiama iš idėjų gausumo; mąstymo originalumas, jį apibūdina idėjų retumas ir
neįprastumas; mąstymo lankstumas – tai yra sugebėjimas greitai keisti minčių kryptį; mąstymo
detalumas – detalių gausumas, kūrinio gražinimas, tobulinimas. M. A. Runco (2004) teigia, kad
kūrybiškumas turi aiškios naudos individams ir visuomenei apskritai, todėl nenuostabu, kad
didelę dalis mokslinių tyrimų susitelkia ties kūrybiškumo tyrinėjimu, ypač paskutinius 20 metų.
Taigi, nuo 1950 metų iki šių dienų atlikta gausybė kūrybiškumo tyrimų, remiantis jais ir
teorinėmis nuostatomis, galima būtų išskirti tris svarbiausias tyrimų kryptis:
Tradicinis požiūris į kūrybiškumą, kai daugiausia buvo tiriama kūrybiška
asmenybė, kūrybos procesas, unikalūs jo rezultatai.