Kūrėjas ir kūryba Karen Blixen apsakymų rinkinyje „Lemties istorijos“

Ištrauka

Kūrėjas ir kūryba Karen Blixen apsakymų rinkinyje „Lemties istorijos“
Bakalauro baigiamasis darbas

Turinys
1. Įvadas 3
2. Mimezės samprata 8
3. Kūrėjai William Shakespeare‘o Audra 12
3.1. Gyvenamoji tikrovė ir tariamoji tikrovė 12
3.2. Prosperas – kompleksiškas kūrėjas 13
3.3. Arijelis – apribotas kūrėjas 16
3.4. Kalibanas – ne(į)vykęs kūrėjas 17
4.W. Shakespeare`o pjesės Audra intertekstai rinkinyje Lemties istorijos 20
4.1. Kūrėjai K. Blixen apsakyme „Audros“ 20
4.1.1. Ponas Siorensenas – kompleksiškas ir apribotas kūrėjas 20
4.1.2. Moli – besivystanti kūrėja 23
4.1.3. Miestelis – kolektyvinis kūrėjas 26
4.2. Kiti rinkinyje Lemties istorijos veikiantys kūrėjai 27
5. Išvados 31
6. Literatūriniai šaltiniai 33

1. Įvadas
Karen Blixen, dar rašiusi Isak Dinesen, ir kitais, kiek mažiau žinomais, Tanne Blixen, Osceolos ir
Pierre Andrézelo slapyvardžiais, paliko ryškų pėdsaką anglų ir danų literatūros laukuose. Ši autorė
veikė keliose kultūrose, kurios jai kaip asmenybei ir kūrėjai darė įtaką, tad, nors ir pagal tautybę ir
buvo danė, priskirti ją vien Danijos kultūros laukui būtų klaidinga, nes ilgą ir jai kaip rašytojai
reikšmingą laikotarpį autorė gyveno Afrikoje, o jos pagrindinė auditorija buvo amerikiečiai (K.
Blixen pateko į Harold Bloomo sudarytą „The Western Canon“ (Eck 1999:5)) (Eck 1999:3).
Kenijoje praleistas laikotarpis autorei padarė didelę įtaką, čia ji akis į akį susidūrė su iš kartos į
kartą perduodamomis žodinėmis istorijomis ir vėliau šį žanrą savotiškai, supindama jį su literatūros
kanonu, perteikė savo tekstuose. Su žodiniu pasakojimu Blixen tekstus sieja „pasakojimo ritmas ir
muzikalumas, intrigos svarba siužeto plėtotei, nepsichologizuoti veikėjai; profesionalaus istorijų
pasakotojo personažas ir dažna istorijų pasakojimo situacija; istorijos kaip ‚dieviškojo meno‘
teigimas.“ (Steponavičiūtė 2005:82). Pati Blixen nesutiko su jos kaip autorės apibūdinimu, nes
nenorėjo būti „spaudiniu“ (angl. „a piece of printed matter“) (Dinesen 1984:196), todėl save mėgo
vadinti istorijų pasakotoja. Jos tekstai apibūdinami kaip dėlionės, labirintai, trimatės erdvės ir tokie
daugiasluoksniai, jog kas kart skaitant atrandama vis kas nors nauja (Brantly 2002:1), tačiau iš to
kyla priskyrimo autorės kūrybą kuriai nors literatūrinei srovei problema.
Blixen kūrybą S. C. Brantly vandina literatūriniu anachronizmu – jos apsakymuose aptinkama
gotikinės stilistikos, romantizmo įtakų (Brantly 2002:4). Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė (2011)
parodo, jog Blixen tekstai geba žaisti, yra originalūs, laužo tradicines schemas yra atviri skaitytojo
dalyvavimui, juo manipuliuoja. Blixen kūrybą apibūdinama kaip fantastiniai pasakojimai, kurie,
kadangi yra vienetinė tokio stiliaus kūryba (S. C. Brantly ją mini aptardama modernistų kūrybą nuo
1930-ųjų), yra sunkiai įspraudžiami į bet kokios modernistinės literatūrinės tendencijos apibrėžimą
ir veikiau priskiriama postmodernizmui (Brantly 2018:12) (Steponavičiūtė 2005:79). Toks senas,
glaudžiai su tūkstantmečių senumo žodinių pasakojimų tradicija susijęs žanras išsiskiria
modernistinės literatūros kūrinių kontekste ir „ nukelia į laiką prieš 1880-uosius – anuomet Blixen
tokiu pasirinkimu visai išmušė skaitytojus ir kritikus iš vėžių, pirmuosius apžavėdama, o
antriesiems mesdama iššūkį“ (Eck 1999:7). Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė siūlo abejoti Blixen
tekstų giminiškumu su žodiniu pasakojimu dėl jų turtingos leksikos, rafinuotos stilistikos,
intertekstų gausos (2005:78) ir siūlo Blixen vaizduojamą žodinį pasakojimą suprasti kaip suvaidintą
žanrą (2005:82- 87). Svarbu tai, jog Blixen kūryba ne mėgdžioja, imituoja prieš ją buvusios
literatūros bruožus, o veikiau veda dialogą su literatūrine tradicija (Brantly 2002:4).
Blixen manė, jog ryšys su praeitimi yra būtinas identiteto konstravimo dėmuo (Brantly 2002:5), o
paimant tai, kas priklauso kitam, ir padarant savu, tikėjo, jog tai, kas jos, vieną dieną bus lygiai taip
perimta kito (Steponavičiūtė 2016:113), tad jos kūryboje gausu intertekstų, kuriuos Blixen
perinterpretuoja, taip sukurdama jungtį tarp praeities ir dabarties tekstų. Jos tekstai „žaidžia vardais
ir pavadinimais iš graikų mitų ir tragedijų,...