1 Laboratorinis darbas
Kūnų laisvojo kritimo pagreičio nustatymas
Darbo užduotis: Nustatyti kūnų laisvojo kritimo pagreitį.
Teorinė dalis: Niutonas suformulavo visuotinės traukos dėsnį: dalelė, kurios masė
m1, traukia kitą dalelę, kurios masė m2, jėga, tiesiog proporcinga tų masių sandaugai
ir atvirkščiai proporcinga jų atstumo r kvadratui:,
čia - vienetinis vektorius, nukreiptas iš m1 į m2, o G - proporcingumo koeficientas. Šis
koeficientas vadinamas gravitacijos konstanta. Ji nustatoma eksperimentiškai. SI
sistemoje G = 6,672·10-11N·m2· kg-2.
Formulė, išreiškianti Niutono visuotinės traukos dėsnį, tinka materialiesiems taškams.
Tačiau ji galioja ir realiesiems kūnams, jei juos galima laikyti materialiaisiais taškais,
t. y. jei atstumai tarp jų yra daug didesni už jų matmenis. Pastaroji sąlyga
nereikalinga, kai kūnai yra rutulio formos, o masė juose pasiskirsčiusi simetriškai.
Šiuo atveju kūnai traukia vienas kitą taip, tarsi jų masės būtų sutelktos rutulių centruose.
Jei kūną veikia tiktai sunkio jėga, tai tokio kūno judėjimas vadinamas laisvuoju kritimu, o
to kūno įgytas pagreitis vadinamas laisvojo kritimo pagreičiu. Laisvojo kritimo pagreitis
nepriklauso nuo kūno masės, didumo ir kitų jo charakteristikų, todėl vivi kūnai beorėje
erdvėje krinta vienodais pagreičiais.
Pagal pasireiškimo kartojant matavimus pobūdį, paklaidos skirstomos į sistemines ir
atsitiktines. Kartojant matavimus atsitiktinės paklaidos absoliutus dydis ir ženklas kinta, o
sisteminė paklaida išlieka pastovi.
Sistemines paklaidas sąlygoja matavimo prietaisų netikslumai, eksperimento metodikos
netobulumai, teorinio modelio neatitikimas aprašomajam fizikiniam procesui ir kiti
pastovūs veiksniai. Matavimo prietaiso sąlygojama sisteminė paklaida pateikiama jo
techniniame pase.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!