KRIZIŲ INTERVENSIJŲ TAIKYMAS SOCIALINIAME DARBE

Ištrauka

Turinys
1. Įvadas
2. Egzistencinio modelio samprata ir kilmė
3. Pagrindiniai egzistencinio socialinio darbo modelio principai ir problemos
4. Egzistencinio modelio privalumai
5. Egzistencinio modelio taikymas socialinio darbuotojo darbe
6. Išvados
7. Literatūra

Įvadas
Socialinis darbas – tai profesionali pagalba ieškant gyvenimo prasmės: toks teiginys verstų gūžčioti
pečiais daugelį socialinio darbo praktikų ne vien Lietuvoje, bet ir ten, kur socialinis darbas turi
ilgametę tradiciją. Palydėjimą link prasmingo gyvenimo esame linkę priskirti kitoms profesijoms:
visų pirma dvasininkams, taip pat psichologams, psichoterapeutams, ypač egzistencinės
psichoterapijos atstovams, iš dalies – psichiatrams. Net apie pedagogo ar socialinio pedagogo veiklą
nemąstoma (arba tai daroma labai retai) kaip apie paruošimą prasmingam, visaverčiam gyvenimui.
Kyla klausimas kodėl? Juo labiau kad teorinių socialinio darbo modelių kontekstu visuomet
minimas ir egzistencinis socialinis darbas: vienur kaip savarankiška teorinė koncepcija, kitur –
susiejus su humanistine teorija. Taigi egzistencializmas bet kuriuo atveju yra palikęs pėdsaką
socialiniame darbe, vis dėlto kasdieninėje praktikoje iki šiol jis nėra plačiai žinomas, juo labiau
plėtojamas. Visa tai skatina giliau pažvelgti į egzistencinį socialinį darbą – suprasti, koks jis yra,
kita vertus – atsakyti į klausimą, kas trukdo egzistenciniam socialiniam darbui įsigalėti praktikoje.
Darbo tikslas-išanalizuoti egzistencinį socialinio darbo modelį.
Uždaviniai:
1. Atskleisti egzistencinio socialinio darbo modelio sampratą.
2. Išanalizuoti socialinio darbo principus.
3. Apibūdinti kaip egzistencinis modelis taikomas socialinio darbuotojo veikloje.

Egzistencinio modelio samprata ir kilmė
Egzistencializmo kaip atskiros filosofijos šakos pradžią galima laikyti pirmąjį 19 a. vidurį kai buvo
paskelbti pirmi danų mąstytojo S.Kierkegaardo darbai. Vėliau, 19-20 amžiuose, egzistencializmas
buvo sėkmingai plėtojamas Vakarų Europos, visų pirma, Vokietijos ir Prancūzijos, taip pat Rusijos
mąstytojų. Garsiausi iš filosofų-egzistencialistų yra vokiečiai F. Nietzsche, M. Heidegger, M.
Buber, K. Jaspers, P. Tillich, prancūzai – garsūs filosofai-rašytojai J.P. Sartre, A. de Saint Exupery,
A.Camus, G. Marcel. Egzistencializmą galima apibūdinti kaip ypatingą savimonės filosofijos
variantą, kuri nukreipta į konkretaus žmogaus gyvenimo apmąstymą, jo egzistencijos tikslo
suvokimą ir realizavimą neapibrėžtumo, baigtinumo, vienišumo ir būties trapumo kontekste.
Lietuvos filosofas egzistencialistas A. Maceina duoda tokį apibrėžimą: „Egzistencializmu šiandien
yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė,
kiek laikinasis ir19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje egzistencializmas buvo aktyviai plėtojamas. Jo
idėjos pasirodė aktualios, kadangi atspindėjo to meto Vakarų civilizacijos dvasinę ir socialinę krizę.
Socialinio pasaulio krizė išreiškiama gyvenimo neautentiškumu, kuris atsiranda dėl aklo siekimo
konformizmu, šabloniško mąstymo, negailestingos šiuolaikinių ekonominių santykių konkurencijos
tarp žmonių, susvetimėjimo bei asmenybės dehumanizavimo procesų. Dabar psichologai
konstatuoja didėjančio nerimo ir netikrumo, beviltiškumo ir abejojimo ateitimi būseną šiuolaikinėje
visuomenėje dėl prasmės kategorijos trūkumo. Šiuolaikinis žmogus, atitrūkęs nuo būties, suvokia
savo gyvenimą fragmentiškai kaip kupiną suardytų arba netgi priešiškų santykių su kitais
žmonėmis, nebepatiria bendrumo ir prasmingos orientacijos tarpusavio santykiuose ir visame
gyvenime. Garsus egzistencialistas J. P. Sartre egzistencializmą prilygino humanizmui, jo viršūnei,
jo idėjų tęsėjui. Iš tikrųjų, egzistencializmo ir humanizmo pagrindiniai teiginiai kai kur sutampa,
todėl kad abiejų teorinių perspektyvų dėmesio centras yra Žmogus – jo gyvenimas, veikla ir
galimybės. Tačiau klasikinis europietiškas egzistencializmas nėra tapatūs humanistinei
perspektyvai, kaip ji yra suprantama šiuolaikiniame mokslinės ir filosofinės minties diskurse.
Bendras egzistencializmo patosas nėra prilyginamas džiugiai nuotaikai. Kančia yra pagrindinė
žmogiškojo buvimo šiame pasaulyje palydovė. Kančia yra kelias į žmogiškumą; eidamas kančios
keliu žmogus tampa savimi. Tačiau kančią nereikia suprasti vien tik siaurai – kaip bet kokį fizinį
nemalonų išgyvenimą, bet ir kaip tam tikrą žmogiškosios būties atskirtumą nuo Prasmės, be kurios
sąmoningas ir pilnavertis gyvenimas pasaulyje...