Kristofas Vilibaldas Gliukas

Ištrauka

Kristofas Vilibaldas Gliukas

Turinys
Turinys………….……………………………………………… ……..…………2
Įvadas 3
Biografija 3
Opera ,,Orfėjas ir Euridikė“ 5
Gliuko naujovės operose……..……………………………………… ……… 7
Opera ,,Alkestidė“ 7

Įvadas
Kristofas Vilibaldas fon Gliukas (Christoph Willibald von Gluck, 1714 m. liepos 2 d.
– 1787 m. lapkričio 15 d.) – vienas žymiausių vokiečių klasikinės  operos  
kompozitorių iš Bohemijos. Žymiausia opera – „Orfėjas ir Euridikė“.
Gimė Erasbache, Bavarijoje. Būdamas aštuoniolikos, pradėjo studijuoti  muziką 
ir filosofiją Prahoje. Pirmąją operą „Artaserse“ parašė 1741 m. Nuo tada rašė nemažai –
daugiausia itališkas rimtąsias operas (opera seria). Keliavo po Europą. 1754 m. tapo Marijos
Teresės Austrijietės kapelmeisteriu ir įsikūrė Vienoje. 1756 m. popiežius Benediktas XIV suteikė
Gliukui didiko titulą.
Biografija
Kristofas Vilibaldas Gliukas (1714- 1795 m.) sukūrė prancūzų ir italų operos sintezę, ir tuo savo
laiku labai išgarsėjo. Gimė Gliukas dabartinėje Bavarijoje čekų šeimoje 1714 liepos 2 dieną,
studijavo Italijoje pas Dž. B. Samartinį, lankėsi Londone, gastroliavo po Vokietiją su operos trupe
kaip dirigentas, buvo imperatoriaus Karolio VI dvaro Vienoje kompozitorius, triumfavo Paryžiuje,
kur jį globojo Marija Antuanetė. Iš pradžių Gliukas kūrė įprastas itališko stiliaus operas, tačiau jį
smarkiai paveikė XVII a. šeštojo dešimtmečio reforma. Paskatintas įžvalgaus impresarijaus
Džakomo Duraco, jis bendradarbiavo su poetu Rajenu de Kalcabidžiu (1714- 1795 m.) ir pastatė
Vienoje operas ,,Orfėjas ir Euridikė“ (Orfeo ed Euridice, 1762 m.) bei ,,Alestidė“ (Alceste, 1767
m.). Dedikacinėje ,,Orfėjo“ įžangoje Gliukas rašė apie tvirtą ketinimą vengti to, kas iškreipė italų
operą, ir sugrąžinti muzikai tikrąją jos paskirtį- tarnauti poezijai paremti siužetą. Šis kūrėjas sujungė
itališkosios ir prancūzų operos tradicijas ir vėl siekė operą padaryti drama, o ne vaidinimu su
daugybe intarpų. Kompozitorius to siekė nekreipdamas dėmesio arijos da capo taisykles ir
nepaisydamas dainininkų norų dainuoti puošnias variacijas ir taip atskleisti savo sugebėjimus.
Gliukas stengėsi, kad uvertiūra taptų neatskiriama operos dalimi, mėgino orkestrą suderinti su
dramos reikalavimais ir sumažinti skirtumą tarp arijos ir rečitatyvo.