Kolektyvinių darbo ginčų samprata

Ištrauka

Referatas
Kolektyvinių darbo ginčų samprata

TURINYS
ĮVADAS.........................................................................................................................1
1.KOLEKTYVINIAI DARBO GINČAI ..................................................................4
1.1. Reikalavimų iškėlimas ir nagrinėjimas........................................................7
2.2.Ginčo sprendimas kolektyvinius darbo ginčus nagrinėjančiose organuose..7
2.3. Streikas.........................................................................................................8
3.INDIVIDUALŪS DARBO GINČAI .....................................................................11
4.GINČO NAGRINĖJIMAS DARBO GINČŲ KOMISIJOJE .............................12
5.GINČO NAGRINĖJIMAS TEISME .....................................................................15
6.IŠVADOS..................................................................................................................17

ĮVADAS
Dėl daugybės įstatymų, reguliavusių atskiras darbo santykių sritis, daugelis darbo teisės normų
nebuvo suderintos tarpusavyje, o tokiame darbo teisinių santykių reglamentavime buvo daug
spragų. Būtinybę reformuoti darbo santykių reglamentavimą taip pat lėmė ir Lietuvos Respublikos
siekis tapti Europos Sąjungos nare bei Europos sutartimi, steigiančia asociaciją tarp Europos
Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos respublikos, iš kitos pusės. Taigi 2003 m.
sausio 1 d. įsigaliojantis Darbo kodeksas susistemino darbo santykius reglamentuojančius teisės
aktus. Pagrindinis naujojo darbo kodekso tikslas – įteisinti socialinę partnerystę, t.y. darbuotojų ir
darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio
santykių sistemą, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus. Savo esme darbuotojų
ir darbdavių interesai yra priešingi. Akivaizdu, kad tik suderinus darbuotojų ir darbdavių interesus,
gali būti pasiektas socialinis susitarimas, išvengta socialinių konfliktų, o tuo pačiu pasiekta ir verslo
ekonominė sėkmė. Socialinė partnerystė yra ne tik kolektyvinių darbo teisinių santykių pagrindas,
bet taip pat ir sėkmingų darbuotojus ir darbdavius patenkinančių individualių darbo teisinių
santykių garantas. Tačiau praktikoje neišvengiama konfliktų tiek kolektyviniuose, tiek
individualiuose darbo santykiuose. Nacionalinės teisės lygmenyje yra išskiriamos dvi darbo ginčų
rūšys, besiskiriančios subjektų ypatybėmis:
1.Kolektyvinis darbo ginčas - ginčas dėl darbuotojų kolektyvo teisių gynimo;
2.Individualus darbo ginčas - ginčas dėl vieno darbuotojo ar jų grupės, veikiančių savo interesais
ar individualių darbo sutarčių pagrindu.

1. KOLEKTYVINIAI DARBO GINČAI
Kolektyvinių darbo ginčų instituto atsiradimą darbo teisėje sąlygojo istoriškai susiklosčiusios
aplinkybės bei tradicijos. Kolektyviniai darbo ginčai buvo susiję su darbuotojų judėjimais už
geresnes darbo sąlygas. Būtent tada, kai darbuotojai pradėjo kelti šiuos reikalavimus, iškilo ir
pirmieji kolektyviniai darbo ginčai. Tačiau praktiškai nei vienoje valstybėje iki 20 amžiaus vidurio
šių ginčų nagrinėjimo tvarka įstatymiškai nebuvo reglamentuota, to pasėkoje palaipsniui
susiformavo tradicija kolektyvinių darbo ginčų sprendimo klausimus reglamentuoti kolektyvinio -
sutartinio metodo pagalba. Tokiu būdu daugelyje valstybių ilgą laiką šie klausimai buvo
reglamentuojami kolektyvinėse sutartyse. Pirmieji tarptautiniai darbo teisės aktai, reguliuojantys
klausimus, susijusius su kolektyviniais darbo ginčais, taip pat buvo priimti tik po Antrojo pasaulinio
karo. Teisė į kolektyvinius darbo ginčus bei jų sprendimą buvo įtvirtinta TDO 1949 metų
konvencijoje Nr. 98 "Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų
taikymo", 1971 metų konvencijoje Nr.135 "Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų
galimybių įmonėje" bei 1951 metų rekomendacijoje Nr.92 "Dėl savanoriško taikinimu ir arbitražu" .
Šią teisę taip pat garantuoja ir 1996 m, priimta Europos Socialinė chartija. Tačiau nei vienas iš
minėtų tarptautinių dokumentų nepateikia kolektyvinių darbo ginčų sąvokos apibrėžimo. Pagal
komentuojamą straipsnį, kolektyvinio darbo ginčo šalimis gali būti įmonės profesinės sąjungos ir
darbdavys ar kiti subjektai, turintys teisę sudaryti kolektyvines sutartis. Todėl ši nuostata turi būti
laikoma atsižvelgiant į DK 19, 22, 21, 51 ir 60 straipsnių nuostatas, kuriuose nustatoma, kas gali
atstovauti kolektyviniuose darbo santykiuose darbuotojus ir darbdavius bei kas turi teisę sudaryti
nacionalines, šakos, teritorines ir įmonės kolektyvines sutartis. Kolektyviniai darbo ginčai gali kilti
tiek įmonės lygiu, liek šakos, teritoriniu ai net nacionaliniu lygiu. Kolektyvinio...