Koks spalvų vaidmuo viduramžiais Kaip viduramžiais kito spalvų vertinimas, aprašymas, aiškinimas, derinimas ir vartojimas

Ištrauka

Koks spalvų vaidmuo viduramžiais? Kaip viduramžiais kito spalvų vertinimas, aprašymas, aiškinimas,
derinimas ir vartojimas? Viduramžiai – periodas, kuriam būdingos ryškios spalvos ir kontrastai. Vieni
spalvomis piktinosi, kiti žavėjosi. Kadangi viduramžiais dauguma dalykų buvo aiškinama iš tikėjimo
perspektyvos, kilo diskusijos, ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena. Viduramžių mokslininkų
teikti spalvos apibrėžimai rėmėsi žodžių etimologija. Kai kurie teologai, kaip antai Bernardas Klervietis,
žodį color kildino iš celare (pridengti, slėpti), todėl manė, kad spalva tėra priedėlinė Kūrinijos
substancija, neleidžianti įžvelgti tikrosios daiktų esmės, ji nenaudinga ir pavojinga, kaip galimas velnio
įrankis. Spalvų paskirtis – atitolinti žmogų nuo amžinybės tiesų, suviliojant jį akimirkos malonumais.
Tačiau daugelis to meto mokslingų žmonių pirmenybę teikė pozityvioms šio žodžio sampratoms. 7 a.
vyskupas Izidorius Sevilietis susiejo žodį color su calor (šiluma). Šios idėjos šalininkai siejo spalvas su
žibėjimu, ryškumu, šviesa, o tai piršo tiesioginę sąsają su Dievo apreiškimu, dažnai vaizduojamu kaip
šviesos spindulys, todėl spalvų poveikis viduramžiais buvo labai vertinamas. Kadangi spalvos laikytos
svarbiais įvairių objektų reikšmės įkūnijimais, atsirado ilga reikšmių teikimo ir sąsajų su kitais Kūrinijos
elementais grandis. Spalvos sietos su keturiais metų laikais, keturiomis vėjo kryptimis, žmogaus
gyvenimo tarpsniais, išganymo istorijos periodais, bažnytinėmis šventėmis ir kt. Viduramžiais moksle
užvirė diskusijos, kurios spalvos yra pagrindinės, o kurios – tik prie jų prisišliejusios. Svarbus išeities
taškas čia buvo spalvos, minimos Biblijoje. Dauguma teologų pagrindinėmis laikė spalvas, susijusias su
žirgais Apreiškime Jonui – baltu, juodu, palšu, ugniaspalviu. Tuo tarpu Išėjimo knygoje minimi įvairūs
Šventyklos uždangos tonai lėmė pasirenkamas liturgines spalvas. Skiriamos keturios pagrindinės spalvos
įvairioms švenčių dienoms: balta, raudona, žalia, juoda. Kiti pagrindines spalvas siejo su gamtos
stichijomis: žemės spalva – balta, jūros – purpurinė, dangaus – žydra, ugnies – raudona. Nors nemažai
viduramžių mokslininkų siūlė konkuruojančius bazinių spalvų ir jų reikšmių modelius, pagrindinių spalvų
schemą nuo XII a. iki viduramžių pabaigos sudarė balta, raudona, juoda, mėlyna ir kartais žalia.
Koks buvo viduramžių žmogaus požiūris į atskiras spalvas ir pagrindinės spalvų reikšmės? Kiekviena
spalva buvo siejama su moraline ar teologine reikšme. Geltonos spalvos žmonės vengė, nes ji ženklino
skausmą, godulį, badą ir mirtį. Svarbus atskaitos taškas negatyvioms prasmėms buvo palšas žirgas iš
Apreiškimo Jonui, kuriuo jojo Mirtis. Neigiamą reikšmę geltona spalva įgijo galbūt todėl, kad ji buvo
mėgstama išdavikais laikytų prašalaičių, žydų, musulmonų ir visų Viduržemio jūros regione gyvenusių
nekrikščionių drabužių spalva. Kadangi geltona laikyta pagonių spalva, viduramžių apdarams ji buvo
beveik nenaudojama. 1215 m. Laterano susirinkimas įpareigojo žydus nešioti geltoną atpažinimo ženklą,
geriausiai dėvėtiną ant krūtinės, kad jie būtų aiškiai atpažįstami kasdienos gyvenime ir nebūtų laikomi
krikščionimis. Tokiais geltonais gėdos ženklais buvo žymimi ir islamistai, svetimautojos, eretikai,
raganos, burtininkai, budeliai ir kiti negarbingi asmenys. Kiekvienas, užsitraukęs gėdą viduramžių
bendruomenėje, galėjo būti nubaustas geltona spalva. Geltonos ir žalios spalvų kombinacija simbolizavo
kvailybę ir savitvardos praradimą, todėl žaliai geltoni buvo tipiški rūmų juokdarių ir kitų apsimetėlių
apdarai. Geltonos ir žalios spalvų kombinacija buvo naudojama visų pagoniškų tautų, esančių už
krikščionijos ribų, išvaizdai nusakyti. Neigiamai buvo vertinama mišri oranžinė-rausva spalva, nes ji yra
raudonos ir geltonos spalvų mišinys. Raudona spalva, siejama su kūno požymiais, bylojo, kad žmogus
niekam tikęs. Raudoni (oranžiniai) plaukai buvo pagonybės, išdavystės, lupikavimo, negarbingo pobūdžio
padėties ar amato požymis, todėl raudonais plaukais dažnai buvo vaizduojami žydai. Be to, žydų atveju
raudoni plaukai yra susiteršimo Kristaus krauju atspindys, nes per jų kaltę tas kraujas buvo pralietas....