Klaipėdos karinis kraštovaidzis

Ištrauka

Įvadas
Pirmąkart Klaipėdos (Cleipeda) vardas minimas aprašant Klaipėdos pilį 1252–1328. Manoma,
miestas (vokiškai Memel) ėmė kurtis 13 a. viduryje į rytus nuo pilies buvusioje senosios Danės
žiočių saloje. 2/3 miesto priklausė Livonijos ordinui, 1/3 – Kuršo vyskupui. 1254 (ar 1258)
Klaipėda gavo Liubeko teisę. 1258 minima Šv. Jono parapinė ir Šv. Mikalojaus krašto bažnyčios.
1290–98 veikė Švč. Mergelės Marijos katedra ir kapitula (vėliau išsikėlė į Ventspilį). Klaipėda
įkurta kaip vokiečių agresijos prieš baltus atramos punktas, tad buvo dažnai puolama – iki 13 a.
pabaigos dažniausiai sembų ir žemaičių, vėliau – žemaičių, o nuo 15 a. vidurio dar ir gdanskiečių
(prekybos konkurentų). 13–15 a. miestas degintas ar griautas apie 20 kartų (1360 sudeginta, 1379
buvo užimta ir sudeginta, 1393 sugriauta pilis). 14–15 a. Klaipėda menkai tesiplėtė – istorijos
šaltiniai ją dažniausia vadina papiliu, nedidele gyvenviete ar miesteliu.
Iki 16 a. antros pusės joje kariniais sumetimais nebuvo leidžiama mūrinė statyba. Dėl nuolatinių
kovų su žemaičiais ir lietuviais 1328 Livonijos ordinas, 1392 Kuršo vyskupas perleido savo
Klaipėdos valdas Vokiečių ordino Prūsijos šakai. 15 a. pradžioje pilį ir miestą mėginta sujungti į
vientisą gynybinę sistemą, 1408 miestą perplanavo lokatorius J. Lankau. Net po Žalgirio
mūšio (1410) Klaipėda pagal 1411 Torunės taiką ir 1422 Melno taiką liko Vokiečių ordinui. 1475
jai suteikta sausumos miestams būdinga Kulmo teisė.
15 a. antroje pusėje gyventojai ėmė kurtis dešiniajame senosios Danės krante buvusiame pusiasalyje
(dabar senamiesčio teritorija), 16 a. pradžioje prasidėjus Klaipėdos pilies rekonstrukcijai, į pusiasalį
susikėlė visi miestiečiai. Manoma, 16 a. pradžioje iškastas gynybinis griovys tapo naujosios Danės
vaga, o pusiasalis – sala.
Darbo tikslas: apibūdinti 19to amžiaus Klaipėdos karinį kraštovaizdį.