Kietojo kuro peleningumo nustatymas

Ištrauka

LABORATORINIO DARBO ATSKAITA
Kietojo kuro peleningumo nustatymas

Teoriniai pagrindai
Visų rūšių kietajame ir skystajame kure yra nedegių mineralų priemaišų. Kurui degant
jos kinta įvairiai: netenka kristalinio vandens, kai kurios priemaišos skaidosi ar oksiduojasi.
Kadangi pagrindiniai mineralinių priemaišų kitimai baigiasi pasiekus maždaug 800 °C temperatūrą,
todėl ši temperatūra ir parinkta nustatant visų rūšių peleningumą.
Pelenais vadinamas nedegių medžiagų mišinys, likęs visiškai sudegus visiems
degiems kuro komponentams ir pasibaigus pokyčiams mineralinėje kuro masėje, laisvai prieinant
orui. Realiomis degimo sąlygomis kuro degimo likučių sudėtis ir masė skiriasi nuo laboratorijoje
gautų pelenų, taip pat nuo mineralinės kuro sudėties ir masės.

Aparatūra
Elektrinė krosnis su temperatūros reguliatoriumi, lėkštelės, svarstyklės, eksikatorius.

Darbo eiga
Biokuro peleningumo nustatymo metodas pagal Europos standartą EN 14775
Ėminys prieš svėrimą turi būti gerai sumaišytas. Nemažiau kaip 1 g ėminio dedama
ant lėkštelės ir išsklaidoma ant dugno vienodu storio sluoksniu. Lėkštelė su ėminiu sveriama 0,1
mg tikslumu, užrašoma masė. Jei prieš tai ėminys buvo džiovinimo spintoje, tada lėkštelė ir ėminys
turėtų būti išdžiovinti 105 °C temperatūroje ir pasverti.
Lėkštelė su turiniu išimama iš krosnies. Lėkštelė padedama ant karščiui atsparios
plokštelės aušti nuo 5 iki 10 min ir pernešama į eksikatorių be džioviklio ataušti iki aplinkos
temperatūros. Kai tik lėkštelė ataušta iki aplinkos temperatūros, pelenai ir lėkštelė sveriama 0,1 mg
tikslumu užrašoma masė.