Kęstučio Grigaliūno parodos „Mirties dienoraščiai“ recenzija

Ištrauka

Kęstučio Grigaliūno parodos „Mirties dienoraščiai“ recenzija
Postmodernios temos K.Grigaliūno kūryboje
1957-ais Kaune gimęs Kęstutis
Grigaliūnas – vizualaus meno
kūrėjas, grafikas ir pedagogas,
sukūręs lino, medžio raižinių,
šilkografijų, ofortų, iliustravo
knygas. 1991-ais metais sukūrė
ciklą „12 dėžučių“, nuo 1998-ųjų
kuria postmodernius raižinius,
kiek vėliau savo parodose pradeda
kalbėti apie Lietuvos ir kitas
kultūras bei civilizacijas.
Autoriaus grafikos darbai
visuomet buvo nauji, įdomūs
kompoziciškai, preciziškai išpjauti. K.Grigaliūno grafiką galima atpažinti iš linijų ir kontūro,
kurių ritmika jam itin svarbi. Tačiau tiek linija, tiek spalva menininkas naudojasi sumaniai –
tai jam tėra meninė priemonė perteikti minčiai.
Monumentalių parodų menininkas yra sukūręs nemažai. Tai „Apie Meilę“, skirta 1944-1947
metais sušaudytiems ir Tuskulėnuose užkastiems antisovietinio pasipriešinimo dalyviams, o
tiksliau – aukų portretai ir pirštų antspaudai; „1941“ – per pirmuosius masinius trėmimus
nukentėjusių žmonių asmeninių albumų nuotraukos; „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju
tave paskutinį kartą“, skirta Lietuvos karininkų ir jų šeimų tragedijai įamžinti.
Dailės teoretikė ir istorikė Inesa Pavloskaitė įrodo, kodėl K.Grigaliūnas yra postmodernistas:
„Senųjų kūrinių dekonstravimas, reikalingų elementų pasisavinimas, jų derinimas su aktualiu
šiuolaikinės realybės kontekstu ir pan.“