Kaip Lietuvos proistorę vaizdavo trys autoriai skirtingais laikotarpiais. Skirtumai ir panašumai

Ištrauka

Kaip Lietuvos proistorę vaizdavo trys autoriai skirtingais laikotarpiais. Skirtumai ir panašumai

Lietuva – nedidelė, mažiau nei tris milijonus gyventojų turinti Rytų, nors kartais sakoma Vidurio,
Europos valstybė. Esame maža šalis, tačiau turime įspūdinga istoriją, paženklintą buvimu karalyste,
karais su kaimyninėmis valstybėmis ar pokario okupacijomis. Nors dabartinė Lietuva gyvuoja
beveik šimtą metų, tačiau mūsų šalies priešistorės pradžia siekia 10 000 metų, atsitaukus
paskutiniam iš Pabaltijo ledynui. Metams „bėgant“ keitėsi ir mūsų istorikų bei archelogų
nuomonės apie tuomet gyvenusius mūsų protėvius, jų buitį, tad šiame darbe pabandysiu analizuoti
kaip trys autoriai – E. Gudavičius, A. Šapoka ir Lietuvos TSR Mokslų Akademija – vaizdavo Lietuvos
priešistorę skirtingais aspektais ir parodyti skirtumus bei panašumus.
Pirmasis analizuojamas veikalas yra A. Šapokos „Lietuvos istorija“, parašytas tarpukario laikotarpiu.
Jo redaguotos „Lietuvos istorijos“ pirmasis leidimas 1936 m. išėjo 17 500 egzempliorių tiražu. „Tai
buvo rekordinis Lietuvoje leistos knygos tiražas – tiek buvo spausdinama tik maldaknygių. Leidinys
išliko svarbiu veikalu keletui dešimčių metų į priekį studijuojantiems Lietuvos istoriją.“– rašoma 
laisvojoje enciklopedijoje. Kaip žinoma, Pabaltijo regiono gamtą suformavo du, vienas po kito, 
atslinkę ledynai, kurie suformavo upių vagas, daubas, ežerus, paviršių.