Kaimo turizmo plėtros tendencijos

Ištrauka

Įvadas
Turizmas yra vienas iš sparčiausiai besivystančių verslo sektorių pasaulyje, įtakojantis atskirų regionų
ekonominę ir socialinę gerovę bei skatinantis įvairių verslo sektorių (maitinimo, apgyvendinimo,
transporto, įvairių paslaugų) vystymąsi. Pasaulio turizmo organizacijos teigimu, turizmas sukuria 10
proc. bendrojo vidaus produkto, vienas atvykstamojo turizmo turistas sukuria apie 6 – 7 darbo vietas.
Lyginant su visa turizmo rinka, kaimo turizmas užima nedidelę jos dalį, tačiau būtent šis sektorius
auga sparčiausiai. Pagal šiandieninės Europos Sąjungos tendencijas kaimo turizmas yra vienas iš
kertinių regiono vystymo elementų, ypač šis potencialas neišnaudotas mažiau urbanizuotose
teritorijose. Kaimo turizmas gali būti kaip šalies ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis
užkariauti naujas rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams ar
kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Šiuo metu, kai požiūris į žemės ūkį ir žemės ūkio produkciją
keičiasi, tai ypač aktualu. Kaimo turizmas gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo
vietovėse, bei keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių.

Kaimo turizmo paslaugų apibūdinimas
Kaimo vietoves galima apibrėžti kaip gana mažas gyvenvietes su mažo tankumo populiacija. Tačiau
atskirose pasaulio šalyse ir regionuose kaimo gyventojų tankumo kriterijus, pagal kurį vietoves
priskiriamos kaimui ar miestui, labai skiriasi. Nagrinėjant kaimo turizmą Lietuvoje, galima remtis
P.Grecevičiaus pateiktu kaimo apibrėžimu, kuriame kaimas traktuojamas kaip dažniausiai žemės
ūkiu, rečiau ir kitais verslais besiverčiančių žmonių retai apgyvendinta (10 – 70 žm./100 ha) savarankiška
gyvenvietė su vyraujančiu dirbamųjų laukų ir pievų kraštovaizdžiu. Toks apibrėžimas kaimą glaudžiai
susieja su gamta bei etnografija, ir tai yra esminiai kaimo turizmo skiriamieji bruožai, lyginant su
kitomis turizmo formomis.