„Kad mokykla nebebūtų fabrikas“ Esė.

Ištrauka

Esė „Kad mokykla nebebūtų fabrikas“

Pirmiausiai dera dėmesį atkreipti į tai, kas yra klasikinė ugdymo paradigma ir iš
kur ji atsirado. Iki pat XIX a. visuomeninės bendrojo lavinimo mokyklos net neegzistavo.
Formalųjį išsilavinimą, koks yra dabar, tada vaikai dažniausiai įgydavo namuose ar
privačiose mokyklose (Hille, 2011). Klasikinė pradžios mokykla, kuri buvo pasiekiama tik
turtingiems ir privilegijuotiems vaikams, žinoma nuo XVI a. (Gislason, 2009). Tokiose
mokyklose vaikai grupuoti ne pagal amžių, kaip įprasta dabar, o atsižvelgiant į jų žinias.
Vienas iš klasikinės mokyklos trūkumų – mokymasis iš vadovėlių atmintinai, tai visiškai
neskatino vaikų mąstyti ir nerodė jokios pažangos, ypač žemesnėse klasėse. Kitas ir bene
pagrindinis trūkumas – labai didelis besimokančiųjų skaičius (Gislason, 2009), mat vienam
mokytojui suvaldyti didelį būrį vaikų buvo sudėtingas ir beveik neįmanomas uždavinys, todėl
mokiniai privalėjo dirbti savarankiškai. Žinoma, taip vaikams mokytis buvo nuobodu, jie
dykinėdavo, dažnai kildavo drausmės problemų, kurios spręstos elementariu ir tuo metu
įprastu būdu – fizinėmis bausmėmis (Gislason, 2009). Šiose mokyklose neabejotinai buvo
taikyta klasikinė ugdymo paradigma. Ar labai pasikeitė mokykla nuo viduramžių, kuomet tai
buvo tarsi fabrikas? Ar laisvoji ugdymo paradigma gali tai pakeisti?
Pirmasis, bene svarbiausias bei didžiausias skirtumas tarp minėtosios klasikinės
ugdymo bei laisvosios ugdymo paradigmų yra tas, jog klasikinė žmogų mato kaip visiškai
nuo kitų asmenų priklausomą individą, kuris tarsi priklauso valstybei, yra formuojamas
suaugusių, kurie ir sprendžia, ko bei kaip turi mokytis žmogus. Klasikinė ugdymo paradigma,
pasak (Senge, 2000) žmogui nesuteikia erdvės atsiskleisti, laiko jį tarsi fabriko „žaliava“,
vaikus skirsto į gudrius ir kvailus. Vaikai yra suvienodinami, pabrėžiama, jog jie priklauso
valstybei („fabrikui“). Laisvoji ugdymo paradigma žmogų mato priešingai, jos tikslas yra
„ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos
klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti, ugdyti asmenį, pasirengusį
profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame,
ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti“ (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992). Žmogui
duodama minčių laisvė, kiekviename žmoguje stengiamasi atrasti jo stipriųjų savybių, duoti
erdvės joms reikštis bei skleistis.