K. Donelaičio „Metų“ ištraukos iš „Pavasario linksmybių“ interpretacija

Ištrauka

Kristijonas Donelaitis – XIII a. rašytojas, lietuviškos literatūros pradininkas. Vienas 
didžiausių jo kūrinių yra epinė poema „Metai“. Šioje knygoje jis aprašo to meto
Mažosios Lietuvos ir būrų socialinę padėtį, gyvenimą, buitį. Keturi metų laikai visa tai
leidžia aprėpti, todėl poema skirstoma į keturias dalis : „Pavasario linksmybės“, „Vasaros
darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. „Pavasario linksmybėse“, Slunkiaus
monologe, atsiskleidžia jo būdo savybes, požiūris į darbą ir savitas pasaulio suvokimas.
Pirmajame segmente Slunkius savo būdo neigiamumą išryškina dviem monologo
eilutėmis: „Ak! kad būt ilgiaus žiema pasilikus / Ir kad vis miegot mums būtų sviete
priskirta.“ Pats nesuprasdamas „apnuogina“ savo didžiausią ydą – tinginystę. Jam gaila,
kad baigėsi žiemą ir prasidės darbų metas, tačiau už gerą poilsį dėkoja Dievui : „[ ] vėl
bensyk su padėjimu Dievo / Išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjom.“ Nenaudėliui
pagalvojus apie artėjančius vasaros darbus „ašaros į akis jau pradeda trauktis“. Taip pat
Slunkiaus tingumas atsiskleidžia ir tada, kai jis bando įaiškinti močiai, kad skubėti
nereikia ir jie spės viską nudirbti: „Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.“ Norėdamas
savo neskubėjimą įtaigiau pagrįsti Slunkius pateikia keletą palyginimų: „Žinom juk, kad
ratas sens, pamaži besisukdams, / Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šokdams;“ ,
„Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams, / Kartais dar toliaus uždėtą nuneša
naštą / Kaip tūls žirgs, durnuodams ir piestu šokinėdams;“. Jis savo samprotavimais ne
tiek parodo išmintį, kiek nori pateisinti neveiklumą, jo gyvenimo „filosofija“ kyla iš
tingaus charakterio.