K. Donelaičio ,,Metų finalinės scenos analizė ir interpretacija

Ištrauka

K. Donelaičio ,,Metai" - europinės reikšmės poema. Tai vaizdingas
pasakojimas apie lietuvių būrus, jų buitį, papročius, tikėjimą. Šie dalykai
atskleidžiami per žmogaus ir gamtos paralelę: kiekvienas mėtų laikas turi
atitikmenį žmogaus gyvenime. ,,Žiemos rūpesčiais" baigiami ,,Metai". Jie
vainikuojami būro Seimo kalba.
Selmas - viežlybasis būras. Tikriausiai todėl jam leidžiama kalbėti -
apibendrinti metus. Būras pirmaisiais sakiniais apibūdina savo ir kitų
bendrų padėtį: gyvendami jie vargsta, prastai valgo. Po to jis kreipiasi į
jaunąją kartą, vadina ją ,,bebarzdžiais", lyg norėdamas sumenkinti jų
jaunumą, gyvenimo patyrimą . Norėdamas pasidalyti gyvenimo pa tirtimi,
reikalauja jaunųjų dėmesio. Vaikų nepatyrimą jis vaizdingai ly gina su
žindytais paršiukais. Norėdamas priversti patikėti kitus tuo, ką pasakoja,
Selmas remiasi savo kartos patyrimu. Jis kalba su nuoskau da. Vartojami
veiksmažodžiai rodo nuolatinį darbo, vargo tęstinumą. Tačiau savo vargu
jis jaučiasi pranašesnis už vaikus, nes darbas - gyveni mo mokytojas. Selmo
žodžiai atspindi patriarchalinę santvarką šeimoje, kai moteris, o ypač vaikai
laikomi nevertais tarti žodį. Vasara ir ruduo viežlybojo būro kalboje nėra
tik mėty laikai. Tai tam tikri gyvenimo tarpsniai. Vasaros šventimas
atspindi jaunatviškų nuotaiką tarsi džiugus, nerūpestingas laikas. Tačiau
rudens būrai sulaukia jau ,,kumpo". Žodis ,,sulaukia" pabrėžia, jog galėjo
rudens ir nebūti. Tai, jog ruduo ,,kumpas", byloja apie vargus, darbo
sunkumą, galbūt ir fizinės išvaizdos pasikeitimą, žmogaus išsekimą,
gyvenimo naštos svorį.