Siužetas:
Kartą gyveno jaunas vyras vardu Jokūbas .Buvo nevedęs ir stiprus .Nieko nebijojo ,visi jį gerbė , visur jį
kvietė ,nes buvo vienas iš linksmiausių jaunuolių visam kaime. Gyvenąs su tėvais , kurie jam vis liepdavo vesti
kokią moterį, bet būdamas toks jaunas ,dar apie vedybas net negalvojo. Bet po kurio laiko per vienus atlaidus
pamatė gražią merginą, nuo kurios akių jam nepavyko atitraukti ir suprato ,jog tai gali būti jo gyvenimo meile.
Susipažinęs su mergina ir jos tėvais ,sužinojęs daug dalyku apie savo išrinktąją ,suprato ,jog nori ją vesti ir
neilgai trukus surengė sužadėtuvių šventę .Po piršlybu Jokūbas linksmai sugrįžo namo , išsikinkė savo
kumelį ,įbėrė pašaro ir nuejo į sėklyčią miegoti .Vieną naktį atsikėlęs nueina į seklyčią ir randa pradarytas duris.
(Kumelis bando pančius nusiimti) Jokūbas pamano, kad tai vagis. Nežino ką daryti. Mano, kad vagis jau kumelį
vedasi. Pasiėmė medinę kūlę ir pasislėpė už durų(kad nutvertų vagį). Vagis išėjo su kumeliu ir Jokūbas per
galvą trenkė. Apkabino kūmelį galvoja ką su negyvu vagiu daryti. Sėdo ant arklio ir numirėlį važiun įvertė.
Pakeliui išvertė numirėlį paraven. Grįžęs atsigulė miegoti. Niekam nesakė apie tą įvykį tik kunigėliui per
išpažintį. Kitą dieną rado numirėlį. Suvažiavo žmonės, policija. Pamatė ant numirėlio galvos apynasrį, šalia
revolverį ir peilį it suprato už ką užmuštas. Policija truputį paklausinėjo ir tuo viskas ir pasibaigė. Jokūbas dar
vaikų susilaukė, bet sąžinė dėl vagies ėdė jam krūtinę. Sapnuodavosi košmarai, tačiau žmona ramino. Ėjo
išpažintį, daug dirbo, norėdamas sąžinę ir kaltę nuraminti. Niekas nepadėjo. Galvojo prisipažinti, bet bijojo, kad į kalėjimą uždarys, svetiman kraštan išveš, nenorėjo palikti tėvynės. Iki pat žilos senatvės sąžinė griaužė.
Veiksmo vieta: Kaimas, ūkininko Jokūbo sodyba (sodžius).
Pagrindinis veikėjas: Jokūbas – darbštus ūkininkas, šeimos žmogus, tačiau jo gyvenimą temdo praeityje
padaryta žmogžudystė ir dėl jos jaučiama sąžinės graužatis.
Veiksmo laikas:
Istorinis laikas: Carinės Rusijos laikotarpis, kai valstiečių gyvenimas buvo nelengvas, o nuosavybė (ypač
arkliai) labai vertinama, buvo kolūkiai.
Pagrindinio įvykio laikas: Jokūbo vestuvių naktis, žiema. Ši aplinkybė (šventė, naujo gyvenimo pradžia) dar
labiau paaštrina įvykusios tragedijos dramatizmą.
Pagrindinė mintis:
Sąžinė yra griežčiausia teisėja
Kita:
Vagis pavogė ramybę, bet ne kumelį (pavadinimo dvilypumas)
Jokūbas novelėje nuolat save teisina dėl žmogžudystės. Tai galima pastebėti iš aplinkos detalių, kurias
jis mini savo išpažintyje. Na, pavyzdžiui, tas pats vogtas kumelis, kurio reikšmė šeimininkui ypatinga.
Ši novelė parašyta pirmu asmeniu, žiūrint pro pagrindinio veikėjo- vyro (veikėjų vardai nenurodyti)-
akis. Toks rašymo būdas sustiprina intymumą, skaitytojui lengviau įsijausti ir patirti tai, ką patiria
veikėjas. Pasakodamas savo istoriją, pasakotojas nesigilina į aplinką, į daiktų ar žmonių išvaizdą,
nebent ti tiek, kiek to reikalauja siužetas. Net vienas pagrindinių įvykių- vagies nužudymas- įvyksta
staiga, be smulkmeniškumų. J. Biliūno tekstuose išorė dažniausiai netenka prasmės, nes nuolatos
koncentruojamasi į sąmonę, prisiminimus. Vidinė būsena daug stipriau veikia skaitytoją nei išorės
aprašymas.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!