J. Apučio novelės ,,Dobilė. 1954 metų naktį“ interpretacija

Ištrauka

Kiekvienas žmogus (visai nesvarbu, ar jis geras, ar blogas) turi vietą, kuri jam brangi, kur jis 
atsiriboja nuo kitų, kur bet kada gali pasislėpti, kur lengviau ir drąsiau skrenda mintys, kur taip
miela ir gera. Be abejo, tas mažas slaptas pasaulėlis gali būti ir širdyje, tačiau svarbu, kad jis būtų…
Būtent ta sava, brangi namų erdvė ypač išryškinama Juozo Apučio novelėje “Dobilė. 1954 metų
naktį” (“tai buvo atskiras pasaulis – mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”). /Citata graži,
tinkama, bet pamesta ir palikta.../ Kaip ir visose novelėse, veikėjų labai nedaug – jie keturi:
Martynas, motina, karvutė Dobilė ir šunelis. Keista, bet Dobilę, kaip, beje, ir šunelį, taip pat norėjau
pavadinti veikėja, nes ji čia – pagrindinė problemos sukėlėja ir sprendėja. Ji brangi, kaip ir tas savas
pasaulėlis, o galbūt svarbiausia jo sudedamoji dalis, jaukumo, saugumo simbolis (“Ta Dobilė labai
rūpi. Ir gyvenam mudu, Marčiau, beveik iš jos”). /Vėl pamesta citata, galima bent nurodyti, kas čia
kalba/