J. Degutytė. „Senolė” (teksto suvokimo užduotis 5 kl)

Ištrauka

Teksto suvokimo užduotis 5 klasei
Janina Degutytė „Senolė“
Ji turėjo aukso spalvos akis, rūstokas ir paslaptingas. Tik kojos ir
pakaklė švytėjo baltumu. Išdidi, nepriklausoma, nepaperkama, ji ėjo
tik pas tą, ką mylėjo. Kai mudvi susipažinom, ji buvo labai santūri,
leidosi paglostoma, bet ne daugiau. Palakusi pieno, ji valandėlę
patupėdavo ant laiptelių, nusiprausdavo, o paskui nueidavo. Vėliau jau
ateidavo artyn, mane pamačiusi kieme, trindavosi apie kojas ir
mėgdavo ,kad paimčiau ant kelių – pati dar nedrįso užšokti. Ilgai ilgai į
mane žiūrėdavo savo protingom auksinėm akim. Atrodė, kad ji
supranta ne tik žmogaus kalbą, bet ir mintis skaito, ir žino kažką
daugiau negu mes. Po poros mėnesių, vos rytais praverdavau verandos
duris, ji iššokdavo iš jazminų krūmo (matyt, seniai laukė) ir palakinta,
jei ne peliaudavo, tai per dienų dienas sėdėdavo su manimi: aš ant
krėslo, ji ant žolės. Tačiau buvo labai neįkyrus padaras: jeigu aš ją
pamačius netardavau nė žodelio, ji visai neprieidavo, tik žiūrėdavo iš
tolo ir laukdavo mano: “Eikš.“
Ir štai vieną saulėtą rugsėjo dieną, kai dangus buvo mėlynas lyg vaiko
akys, aš sėdėjau lauke, prie verandos, ir gėrėjausi dosnia šiluma.
Pamačiau nuo darželio ,už liepto ateinant katę su dviem kačiukais. Ji
vedė juos takeliu, matyt, pas mane, o šie spyriojosi, manęs bijodami –
juk buvome nepažįstami. Kelis žingsnelius patrepsenę, vėl suko atgal
arba į darželį, apaugusį jazminų krūmais. Katė jiems kažką sakė, barė,
stūmė juos galva ir koja užduodavo per šonelį, bet jie vis smukdavo į
krūmus, neklaužados. Devynis kartus jie pabėgo, tik iš dešimto karto
pagaliau buvo atvesti. Visi trys sustojo prie mano kojų. Katė pakėlė
savo laimingą išdidžią galvą. Abu mažulius paėmiau ant kelių. Jie
smarkiai dairėsi užvertę galvas. Vienas buvo baltai rainas- tikras
mamos atvaizdas, kitas tamsiai rudas- be vieno balto plaukelio. Jų
širdutės virpėjo ir daužėsi, bet iš mano rankų nebėgo. Atnešiau pieno
lėkštelę. Kol mažiukai mirkė liežuvėlius- pirmą kartą lakė,- katė
užšoko man ant kelių. Pirmą kartą žmogui ant kelių – ėmė laižyti
rankas. Laižo ir žiūri į akis, laižo ir žiūri –pilna dėkingumo,
nuolankumo ir ištikimybės. Buvau sujaudinta tokio gyvulėlio
prieraišumo. Juk man ji atnešė, ką turėjo brangiausia- savo vaikelius.
Klausimai
1.Apie kokią senolę kalbama tekste? Iš ko supratote? 2t.
2.Kaip manote, kodėl ji taip vadinama?1t.
3.Kaip nusakoma katės išvaizda? 2t.