IŠSPRĘSTOS, SPRENDŽIAMOS IR NUMATOMOS DIDŽIAUSIOS GLOBALIOS EKOLOGIJOS PROBLEMOS

Ištrauka

IŠSPRĘSTOS, SPRENDŽIAMOS IR NUMATOMOS DIDŽIAUSIOS GLOBALIOS EKOLOGIJOS PROBLEMOS

ĮVADAS
Pasaulinė aplinka yra neįtikėtinai sudėtinga, su daugybe organizmų dalyvaujančių įvairių
procesų eigoje, sąveikaujančių tarpusavyje įvairaus lygmens skalėse (nuo mikroskopinio iki
regioninio ar/ir globalaus) (Sinkevičius, 2012). Globalios ekologijos tikslas yra suprasti, kaip
natūralūs procesai ir žmogaus veiksmai bei sukeltos pasekmės galėtų sąveikauti siekiant
formuoti palankios aplinkos Žemėje raidą.
Globalių ekologinių problemų atsiradimas paskatino pasaulio bendruomenes labiau
domėtis aplinkos išsaugojimu bei ieškoti efektyvesnių problemų sprendimo būdų. Nuosekliai
didėjanti žala aplinkai buvo pastebėta XIX a., po industrinės revoliucijos (Pikšrytė, 2008).
Ankstyvaisiais laikotarpiais dauguma lokalių aplinkos problemų galėjo būti įveiktos pasitelkiant
nacionalinius įstatymus, tačiau jau nuo XX a. ekologinės problemos išplito regioniniu ir globaliu lygmeniu.
Oro tarša, klimato kaita, gamtinių išteklių mažėjimas – tai tik keletas itin reikšmingų
žmonijai šiuolaikinių ekologinių problemų, keliančių grėsmę tolesniam pasaulio vystymuisi ir
išlikimui. Ekologinių problemų nagrinėjimas jau globaliame lygmenyje ugdo platesnį,
visapusiškesnį tokių problemų supratimą, padeda susivokti dabarties biosferai iškilusių grėsmių problematikoje.

IŠSPRĘSTOS, SPRENDŽIAMOS IR NUMATOMOS DIDŽIAUSIOS GLOBALIOS EKOLOGIJOS PROBLEMOS
Per pastaruosius du šimtus metų klimato sistema tapo daug sudėtingesnė, lyginant su
priešindustriniu periodu, nes sustiprėjo antropogeninių veiksnių poveikis: mažėja miškų plotai,
plečiasi dirbamų žemių ir urbanizuotų teritorijų masyvai, sparčiai keičiasi atmosferos dujinė
sudėtis, stiprėja šiltnamio efektas, dirvožemio ir vandens tarša (Rimkus, Bukantis, Stankūnavičius,2006).
Didėjantis ir globalus energetinių išteklių vartojimas didina išmetamų dujų – šiltnamio
dujų - emisijas į atmosferą, o tai yra vienas iš veiksnių skatinantis globalią klimato kaitą (Botkin,
Saxe ir kt., 2007). Pasaulinis vidutinės temperatūros padidėjimas yra nevienodas skirtingose
pasaulio vietose. Labiausiai matomi pokyčiai – šiaurinėse platumose. Šiose vietovėse tirpsta
ledynai, atšyla amžinojo įšalo viršutiniai sluoksniai. NSIDC (The National Snow and Ice Data
Center) duomenimis Arkties jūros ledynai ir toliau nuolat mažėja. Šis sumažėjimas labiausiai
pastebimas rugsėjo pabaigoje, po vasaros sezono, kada ištirpsta didžioji jų dalis.
Oro temperatûros bei vandenynų lygio kilimas vieni svarbiausių, bet ne vieninteliai
globalinių pokyčių požymiai. Prognozuojama, kad keisis beveik visų klimato rodiklių reikšmės
(krituliai, oro drėgnumas, sniego dangos storis ir kt) (Covey C., Joussaume S., 2001). Taip pat,
manoma, kad vienose teritorijose dėl didėjančio sausringumo vis labiau plėsis dykumos, tuo
tarpu kitose plotuose labai padažnės potvyniai, uraganai ir pan. Kiekvienas regionas susidurs su
savitomis besikeičiančio klimato sukeltomis problemomis.
Dar viena didelį susirūpinimą pasauliniu mąstu kelianti problema – gamtinių išteklių
naudojimo ir paskirstymo klausimas. Šiuo periodu pastebimas itin išaugęs netolygus populiacijų
pasiskirstymas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, sąlygojantis skurdą, išteklių mažėjimą bei
jų paskirstymo problemas besivystančiose valstybėse (Pikšrytė, 2008) .
Akivaizdu, kad pasaulio populiacijos augimas pastaraisiais amžiais neišvengiamai lemia
didesnę gamtinių išteklių paklausą ir vartojimą (pvz., industrializuotų valstybių energijos
poreikis vien 1970–1988 metais padidėjo beveik trisdešimčia procentų) (Lipczynski, Wilson,
Goddard, 2005). Andrew Hurrell ir Ngaire Woods (1999) nuomone, efektyviam resursų
naudojimui ir išsaugojimui turėtų būti kuriama struktūruota praktika bei procesai, padėsiantys
administruoti, kontroliuoti, sekti ir stebėti išteklių panaudojimo dinamiką (Hurell, Woods, 1999).