Imanuelio Kanto pagrindiniai filosofijos bruožai ir raida

Ištrauka

Imanuelio Kanto pagrindiniai filosofijos bruožai ir raida
Imanuelis Kantas (vok. Immanuel Kant, 1724–1804) – Prūsijos filosofas,
apibendrinęs Apšvietos minties pasiekimus, viena svarbiausių moderniosios filosofijos
asmenybių. vokiečių filosofas ir mokslininkas, vokiečių klasikinio idealizmo pradininkas,
XVIIIa. vokiečių buržuazijos teoretikas Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Žano Žako Ruso
(1712-1771m.) veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje,
išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo.
I. Kantas baigė valstybinę Karaliaučiaus gimnaziją, kuriai vadovavo F. A. Šulcas.
Apie šį pastorių filosofas visą gyvenimą atsiliepdavo labai pagarbiai ir šiltai. Bet tėvų
svajonė matyti savo sūnų pastoriumi neišsipildė.
Karaliaučiaus universitete studijavo daug dalykų: mediciną, fiziką, literatūrą.
Jaunystėje jis buvo labai imlus, domėjosi viskuom, jam buvo įdomu I. Niutono, R.Dekarto,
G. Leibnico mokslinės ir filosofinės idėjos. Tačiau naujos mokslo žinios Karaliaučių
pasiekdavo ne iš karto. I. Kantas ne kartą „atrado” tai, kas pasaulyje jau buvo žinoma. Toki
dalykai Kantą vertė susimąstyti, todėl jis darėsi atsargesnis ir kritiškas sau bei kitiems.
Nors I.Kanto studijų metais Prūsija dar buvo Europos užkampis, bet hegemoniškos
jos tendencijos ir agresyvumas vis didėjo. Kartu su būsimuoju mąstytoju brendo ir būsima
agresyvi valstybė. Visas filosofo gyvenimas buvo susijęs su Karaliaučiaus universitetu. Čia
jis nuėjo kelią iki nuo bibliotekininko iki rektoriaus, analizavo socialinius įvykius, kurie
sukrėtė bei paveikė Europą: : Lietuvos ir Lenkijos valstybės agoniją, prancūzų buržuazinę
revoliuciją ir jos žlugimą. Šie įvykiai nenuteikė I. Kanto optimistiškai.
I.Kantas gyveno ramų gyvenimą, gimė, augo, brendo ir mirė Karaliaučiuje. Jis
pasižymėjo dideliu punktualumu, griežtai tvarkė savo gyvenimo rėžimą. Eidavo kiekvieną
dieną pasivaikščioti tuo pačiu metu ir pagal tai gyventojai tikslindavosi laiką.
I. Kantas visai nebuvo vienišius, atsiskyrėlis, „ne šio pasaulio žmogus“. Iš prigimties
jis buvo linkęs bendrauti, o jo išsiauklėjimas ir gyvenimo būdas buvo galantiškas. Tiesiog
anksti atsirado viską nustelbiantis jo gyvenimo interesas – filosofija, ir šiam interesui jis
sugebėjo atiduoti visą savo gyvenimą. Gyventi jam reiškė dirbti, darbas jam teikė didžiausią
džiaugsmą. I. Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės
pavyzdys. Jis mirė su ramia sąžine, žinodamas, kad įvykdė pareigą.
Nuo vaikystės būsimasis filosofas buvo silpnos sveikatos, jam pranašavo trumpą,
neproduktyvų gyvenimą. Tačiau I. Kantas nugyveno ilgus kūrybingus metus, niekada
nesirgo. Šitai jis pasiekė savo valios jėga. Jis susidarė griežtą higienos taisyklių sistemą, jų
nenukrypdamas laikėsi ir pasiekė stulbinančių rezultatų. I. Kantas pats sukūrė save. Ir šiuo
atžvilgiu jis unikalus.
Filosofo gyvenimas – jo parašytos knygos, labiausiai jaudinantys gyvenimo įvykiai –
mintys. I. Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo mokslo istoriją. Beveik visą savo
amžių jis gyveno viename mieste – Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos.
Jis netroško šlovės, nesiekė valdžios, nepatyrė nei karjeros, nei meilės rūpesčių. Jis nebuvo
vedęs.

Visą sąmoningą savo gyvenimą I. Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa – tai procesas. I.
Kantas neištarė tokių žodžių, jis tik vadovavosi jais. Jo niekada neapimdavo jausmas, kad
viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savo mokslą I. Kantas gerino, tikslino, gludino. I.
Kanto gyvenimas – nepaliaujamas dvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat
paskutiniųjų metų, kuriais mintis ištrūko iš jo kontrolės.