Ištrauka
a) Regis, einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Kojos po manim slysta. Toli, matau, žiba sidabrinis vandens
paviršius. Einu į tą klonį. Jis tarytum verda, putoja, plaka į kraštus. Bangos viena kitos didesnės, viena per kitą ritasi, verčiasi.
Visai priėjau. Brendu gilyn, gilyn. Bangos vis labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia aplink mane.
Štai vis didesni volai prieš mane auga, kyla. Tai paneria mane, tai vėl pakelia.
Brendu gilyn ir supuos. Dangus viršuje supas. Debesys vienas pro kitą tai krinta, tai kyla. Skardžiai aplinkui tai
įdubsta, tai vėl išsipučia. Varnos skraido kaip skregždės, šaudo šuoliais, narsto ore. Viskas supas ir draikos.
ANALIZĖS PAVYZDYS . Ištraukoje pateikiama Kuprelio būsena, kai jis supranta, jog Gundė jį apgavo ir išvyko
iš Skardžių. Jo viduje – neviltis, perteikiama kartojimu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn (judėjimas žemyn reiškia
vidinį nuosmukį). Klonis čia tampa vidinio pasaulio simboliu: Einu į klonį. Jis tarytum verda, putoja, plaka.
Judrumą reiškiančių veiksmažodžių vardijimu (verda, putoja, plaka) kuriamas stiprių jausmų įspūdis, kurį sustiprina ir nuolat besiritančių bangų simbolis (nesuvaldomas skausmas). Dramatiškumą sustiprina ir epitetas pikčiau:
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!