Vienas gausiausių Henriko Radausko, XX amžiaus vidurio poeto, eilėraščių ciklų- tai
kūriniai apie poetą. Rašytojo lyrikoje jis kaustomas liūdesio, pasmerktas vienatvei,
atsiribojęs nuo pasaulio tikrovės. Tokiuose eilėraščiuose svarstoma poeto paskirtis ,
situacija žemėje bei aprašomos prieštaringos jo dvasinės būsenos. Minėta tema bei
motyvai regimi ir nagrinėjamame poetiniame vienete ,,Audra“ iš rinkinio ,,Žiemos
daina“.
Pirmajame posme vaizduojamas atšiaurios stichijos šėlsmas, primenantis rudens
laikotarpį. Gamta itin dinamiška, nuolat kintanti, ją beveik būtų galima pavadinti atskiru
veikėju. Anot artimo H. Radausko bičiulio poeto A. Nykos- Niliūno, rašytojo eilėraščiai
yra ,,spalvų, garsų ir judesių orgija“. Personifikacija ,,šoka vėjas“ paryškina gamtos
bakchanališką svaigulį, beribį siausmą. Kuriama rūsti, tūžminga nuotaika(,,liūdnų miškų
rūstus kirtėjas “). Tarsi kontrastas pirmoms trims eilutėms bei jų audringumui,
smarkumui ketvirtojoje išnyra poeto paveikslas. Žodžio menininkas regimas lyg
atsirobojęs nuo pasaulio kataklizmų, katastrofų bei jam svetimos realybės. Pastebėtina,
jog šis eilėraštis parašytas tarsi dialogas, kadangi matomas adresatas: kalbama poetui, į jį
kreipiamasi ,,tu“. Šis įvardis, kreipinys, paryškina eilėraščio kalbančiojo ir poeto artimus,
šiltus santykius, intymų bendravimą, pasitikėjimą.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!