GYVŪNŲ KLONAVIMAS. GENŲ PERKĖLIMAS Į AUGALŲ, GYVŪNŲ LĄSTELES

Ištrauka

GYVŪNŲ KLONAVIMAS. GENŲ PERKĖLIMAS Į AUGALŲ, GYVŪNŲ LĄSTELES

Turinys
Įvadas 3
Gyvūnų klonavimo technologija. Reprodukcinis klonavimas 4
Gyvūno klonavimo technologija. Reprodukcinis klonavimas 5
Gyvūno klonavimo technologija. Gemalų dalijimas 6
Kodėl ląstelės yra nelygiavertės, kuriant klonus? 7
Avis Doli 8
Klonuoti gyvūnai po avies Doli 9
Katytės Kopijos istorija 10
Katytės Kopijos istorija 11
Gyvūnų klonavimo problemos 12
Gyvūnų klonavimo problemos 13
Klonavimo nauda 14
Klonuotų organizmų gyvybingumas 15
Kam reikalingi klonuoti gyvūnai? 16
Kam reikalingi klonuoti gyvūnai? 17
Galvijų genetinės modifikacijos nauda farmacijai 18
Galvijų genetinė modifikacija naudojant žmogaus genomą 19
Klonuotų gyvūnų produktų saugumas 20
Klonuotų gyvūnų produktų saugumas 21
Lietuvos pozicija klonavimo srityje 22
Išmirusių gyvūnų klonavimas 23
Išmirusių gyvūnų klonavimas 24
Išmirusių gyvūnų klonavimas 25
Lietuvos prekyba klonuotų gyvulių mėsa ar jos produktais 26
Klonavimo efektyvumas 27
Klonavimas – ar tai etiška? 28
Klonavimas – ar tai etiška? 29
Klonavimas – ar tai etiška? 30
Išvados 31
Literatūra 32

Įvadas
Vykstant nelytiniam dauginimuisi, ląstelės dalijasi mitozės būdu, todėl susidarę nauji
organizmai būna motininio organizmo tikslios kopijos. Jie yra genetiškai identiški
motininiam organizmui, nes paveldi tokį patį chromosomų rinkinį ir tuos pačius
genus. Tokie organizmai dar vadinami klonais (gr. klon – šakelė, ūglis).
Klonų gavimas vadinamas klonavimu. Pastaruoju metu atrasta įvairių klonavimo
technologijų. Šiame darbe pristatoma viena iš jų – gyvūnų klonavimas.

Gyvūnų klonavimo technologija.
Reprodukcinis klonavimas
Aukštesnieji gyvūnai dauginasi tik lytiniu būdu, todėl jų klonų pasitaiko retai.
Natūraliai jie susidaro tik tada, kai ankstyvaisiais etapais gemalas skyla ir iš jo vystosi
du genetiškai tapatūs organizmai.
Klonams kurti taip pat naudojama suaugusio organizmo ląstelės genetinė informacija.
Ši technologija vadinama reprodukciniu klonavimu.
Mūsų organizmą sudaro daugybė ląstelių. Įvairiuose audiniuose jos atlieka tam tikras
audiniui būdingas funkcijas. Raumens ląstelės miocitai sugeba susitraukinėti,
riebalinio audinio ląstelės adipocitai kaupia riebalus, kraujo leukocitai kovoja su
infekcija, eritrocitai aprūpina kūną deguonimi ir panašiai. Specializuodamosis ląstelės
išoriškai pakinta. Mokslininkus daugelį metų domino klausimas, kaip kinta ląstelės
genetinė programa jai specializuojantis. Vyravo dvi nuomonės: (1)
besispecializuodamos ląstelės praranda nereikalingus genus, išsaugodama tik
specifinius aktyvums, (2) genai lieka, tačiau dalies jų raiška išjungiama. Jau 1935
metais embriologas, Nobelio premijos laureatas H. Spemanas (Hans Spemann) iškėlė
specializuotos ląstelės branduolio perkėlimo į nespecializuotą aplinką (pvz.,
kiaušialąstę) idėją, kaip būdą patikrinti specializuotos ląstelės genetines galias. Jis
atliko pirmuosius bandymus su ankstyvo gemalo branduoliais, kai jie buvo atribojami
nuo dalies citoplazmos tiesiog gemalą perrišant plauku. 1952 Robert Brigsgs ir
Thomas King sukūrė branduolio perkėlimo technologiją, pagrįstą branduolio
įsiurbimu į ploną stiklinę pipetę (1 pav.). Jie perkėlė varlės Rana pipenis gemalo
ląstelės branduolį į neapvaisintą kiaušialąstę ir išaugino varlės buožgalvį.
Mokslininkai pabandė perkeltį suaugusios varlės ląstelės branduolį ir pastebėjo, kad
naudojant specializuotos ląstelės branduolį kloną sukurti sunku.
1 pav. Kiaušialąstės branduolio pašalinimas atliekant somatinės ląstelės branduolio
perkėlimo procedūrą