ĮVADAS
Nuo neatmenamų laikų žmonija įvairių ligų gydymui naudojo šilumą. Vienas iš jos būdų –
gydymas purvu arba peloterapija (graik., pelos – dumblas, therapia – gydymas). Dar II
amžiuje gyvenęs garsus romėnų gydytojas Klaudijus Galenas rašė apie egiptietiško purvo
gydomąsias galias, XIII a. šios procedūros paplito Rusijoje, XVI a. – Italijoje, XVII a. –
Prancūzijoje, XVIII a. – Vokietijoje. Anksčiau, kai purvo terapija dar neturėjo mokslinio
pagrindo, bet žmonės jau buvo pastebėję jo gydomąsias savybes, ligonius tiesiog užkasdavo
purve ir taip palikdavo gulėti kurį laiką. Suprantama, kad po tokių ekstremalių procedūrų
išgyvendavo ne visi, nes širdis paprasčiausiai neatlaikydavo didžiulio krūvio. Juk procedūros
metu dažnėja pulsas ir kvėpavimas, didėja kraujospūdis, žmogus gausiai prakaituoja. Taigi
purvo terapija yra žinoma nuo seniausių laikų, o šiandien purvą netgi vadina XXI amžiaus vaistu.
GYDOMASIS PURVAS
Gydomasis purvas – tai gamtiniai organiniai–mineraliniai koloidiniai dariniai, turintys
biologiškai veiklių medžiagų ir gyvųjų mikroorganizmų. Purvo biologinį poveikį lemia jo
formavimosi sąlygos. Pagal kilmę purvas klasifikuojamas į tris grupes. Viena jų – gėluose
vandenyse susidariusios nuosėdos, dumblas.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!