Gintaras – Lietuvos auksas

Ištrauka

ĮVADAS
Baltijos jūra jau daugelį metų iš savo gelmių išmeta gintarines
dovanas. Kiekviena tauta, gyvenanti Baltijos pajūryje, gintarą laiko
nacionaliniu turtu, savo kraštą vadina „gintaro kraštu“. Gintaras yra
įaugęs į tautų kultūrą, meną ir buitį. Kaip rodo archeologiniai
tyrinėjimai, gintaras lydėjo lietuvių protėvius baltus nuo gimimo iki
mirties. Rašytojas Eduardas Mieželaitis labai taikliai pastebėjo: „Mes
– baltai ir mūsų gyslomis teka gintaras…“.Gintarą pažinusios tautos
daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji graži gamtos dovana, kaip ji
atsirado. Juk gintaras - Lietuvos auksas. Kai Baltijos pakrantėse
senovės lietuviai rado pirmuosius gintarėlius, o nagingi meistrai
pavertė juos gražiais papuošalais, užgimė sakmė apie Lietuvą ir
gintarą. Amžių amžius puoselėjama, eidama iš lūpų į lūpas, ši sakmė
plačiai pasklido, tartum jūros bangos, įgavo, kaip ir pats gintaras, kuo
įvairiausių atspalvių. Ne retas pagalvojęs apie Lietuvą, akyse išvysta
gintarą. Šiuo neįtikėtinu gamtos šedevru gali pasigirti Baltijos
valstybės ir žinoma, dėkoti už tai reikia Baltijos jūrai.

DĖSTYMAS
Gintaras - fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas,
susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Gintaras sudarytas iš
anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79% C, 10,5% O
ir 10,5% H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8% gintaro
rūgšties. Gintaro kietumas pagal Moso skalę – 2-2,5, retkarčiais
padidėja iki 3. Gintaro dydis yra nuo 1-2 mm iki 1 m ilgio luitų,
sveriančių iki 10 kg. Gintaro imitacijos yra bakelitas, celuloidas,
epoksidas, ambroidas, kopalas. Gintaras yra jautrus šilumai, degus,
reaguoja su chemikalais. Laikui bėgant, praranda blizgesį , kurį galima
sugrąžinti patrynus į audeklą.