Ginekomastija etiopatogenezė, diagnostika, gydymas, indikacijos chirurginiam gydymui, chirurginio gydymo metodai, rezultatai, komplikacijos – literatūros apžvalga

Ištrauka

Baigiamasis darbas
Ginekomastija: etiopatogenezė, diagnostika, gydymas, indikacijos chirurginiam gydymui,
chirurginio gydymo metodai, rezultatai, komplikacijos – literatūros apžvalga

ĮVADAS
Ginekomastija yra viena dažniausių vyrų krūtų problemų, paprastai pasireiškianti abipusiai
ir per gyvenimą paveikianti mažiausiai 30% vyrų (1). Tai yra gerybinė būklė, apibrėžiama, kaip
vyriškos krūties pieno liaukos padidėjimas (2). Pirmieji įrašai apie ginekomastiją siekia 18–ąją
Egipto dinastiją (t. y. laikotarpis nuo 1550/1549 iki 1292 m. pr. Kr.), kuomet karalius
Tutankhamen‘as ir jo šeimos nariai buvo vaizduojami su padidėjusiomis krūtimis (65). Tikslus
būklės dažnis nėra žinomas ir paplitimo skaičiai svyruoja priklausomai nuo šaltinio, vis dėlto
pranešama apie augantį ginekomastijos paplitimą. Fiziologinė ginekomastija pasižymi trimodaliniu
amžiaus pasiskirstymu ir paprastai pasitaiko naujagimystės laikotarpiu, paaugliams berniukams ir
vyresnio amžiaus vyrams (18, 19, 65, 66). Dažnai ši būklė yra besimptomė ir praeinanti savaime.
Nors tai yra gerybinė būklė, ilgiau užsitęsusi ginekomastija gali sukelti baimę dėl krūties vėžio
išsivystymo ir psichologinį diskomfortą, o tai neigiamai atsiliepia vyrų gyvenimo kokybei (52, 67).
Kokybiškas anamnezės surinkimas ir kruopštus fizinis ištyrimas yra pirmieji žingsniai
ginekomastijos diagnostikoje. Tai ypač svarbu siekiant atmesti pseudoginekomastiją, kurios atveju
būdingas tik riebalinio audinio padidėjimas (lipomastija), o krūties liaukiniai komponentai,
priešingai nei tikrosios ginekomastijos atveju, išlieka normalaus dydžio (68). Šiais laikais, didėjant
pacientų su viršsvoriu skaičiui, paraleliai diagnozuojama vis daugiau pseudoginekomastijos atvejų,
todėl labai svarbu teisingai diferencijuoti pseudoginekomastiją nuo tikrosios ginekomastijos (65).
Atitinkamai didelį vaidmenį atlieka vaizdiniai ir laboratoriniai tyrimo metodai, ypač diagnozuojant
įvairias neoplazmas ir endokrinopatijas. Jei visų atliktų tyrimų rezultatai yra normalūs, tuomet
diagnozuojama idiopatinė ginekomastija (68). Ginekomastiją gali sukelti androgenų – estrogenų
disbalansas, todėl tam tikrais atvejais taikoma farmakologinė terapija. Auksinis ginekomastijos
gydymo standartas – chirurginis gydymas, kuris ypač naudingas esant ilgalaikei simptominei
ginekomastijai arba neefektyvaus medikamentinio gydymo atveju (67). Tinkamiausio operacinio
metodo parinkimas ir operacijos atlikimo laikas labiausiai priklauso nuo ginekomastijos sunkumo,
kuris įvertinamas remiantis ginekomastijos klasifikavimo sistemomis. Nors nėra priimtos vienos
pagrindinės ginekomastijos klasifikavimo sistemos, dažniausiai literatūroje minima Simon‘o
klasifikacija. Chirurginio ginekomastijos gydymo tikslai – užtikrinti normalią krūtų formą, išsaugoti
spenelio – areolės komplekso gyvybingumą išvengiant jo įdubimo bei didelių randų susiformavimo
(66). Šio darbo tikslas – aprašyti ginekomastijos etiopatogenezę, diagnostiką, gydymo galimybes,
indikacijas chirurginiam gydymui, dažniausiai literatūroje minimus chirurginio gydymo metodus,
gydymo rezultatus ir dažniausias komplikacijas.