GEROVĖS VALSTYBĖS SOCIALINĖ POLITIKA

Ištrauka

REFERATAS
GEROVĖS VALSTYBĖS SOCIALINĖ POLITIKA

TURINYS
ĮŽANGA 3
APIE GEROVĖS VALSTYBĘ 4
LIETUVA KAIP GEROVĖS VALSTYBĖ 6
SOCIALINĖ POLITIKA 7
SOCIALINĖ APSAUGA 8
SOCIALINIS DRAUDIMAS 9
SOCIALINĖ PARAMA 11
DARBO POLITIKA 12
IŠVADOS 13
LITERATŪRA 14

ĮŽANGA
Gerovės valstybė- tai socialinių institutų visuma, leidžainti valstybei regulioti
ekonomiką, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, socialinį ir materialinį
aprūpinimą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą.Kiekvienos gerovės valstybės politikos
sudedamoji dalis yra socialinė politika.Ši politika įtakoja ir stengiasi pakeisti gyventojų
socialinę padėtį,dėl to kiekviena valstybė turėtų nuspręsti kam teikia pirmumą –
ekonomikos vystymuisi ar socialinei politikai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valstybės socialinė politika buvo vykdoma
dviem pagrindinėmis kryptimis,t.y.formuojant ir įgyvendinant socialinę apsaugą ir darbo politiką.
Šiame darbe aptariama gerovės valstybės socialinės politikos esmė, analizuojama
socialinė apsauga bei darbo politika, apžvelgiama Lietuvos, kaip gerovės valstybės, ateitis.

APIE GEROVĖS VALSTYBĘ
Visos išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių narių kuriamos „gerovės
valstybės“ pasižymi keliomis bendromis charakteristikomis. Paprastai tai yra
įsipareigojimas siekti socialinio teisingumo, pripažinimas, kad socialinio teisingumo
siekis netrukto ekonominei plėtrai bei progresui išvystytais ryšiais tarp vyriausybės ir jos
socialinių partnerių. Plačiai paplitęs principas, kad visuomenė privalo solidariai rūpintis
tais, kam nepavyksta adaptuotis prie labai dinamiškai besikeičiančių gyvenimo
aplinkybių. Visiškas užimtumas, galimybė visiems naudotis sveikatos apsaugos ir
švietimo paslaugomis, socialinio draudimo užtikrinimas nedarbo, ligos, invalidumo ir
senatvės atvejais, minimalaus pragyvenimo lygio užtikrinimas, siekiant išvengti skurdo
bei socialinės atskirties atvejų - tai principai ilgam įsitvirtinę valstybių politinėse programose.
Galime konstatuoti, kad visos Lietuvoje veikiančios politinės partijos, kurios buvo
valdžioje, daugiau ar mažiau vykdė socialinei teisinei valstybei būdingą socialinę
politiką. Nors „Gerovės valstybės“ arba “Socialinės teisinės valstybės” negalima tapatinti
tik su valstybės vykdoma socialine politika. Socialinė politika, be abejo, yra vienas
svarbiausių tokios valstybės požymių. Tačiau jis nėra jos skiriamasis požymis, nes
totalitarinės valstybės irgi vykdo socialinę politiką (buvusios Sovietų Sąjungos
pavyzdys). Skirtumas tarp „Gerovės valstybės“ ir socialinės teisinės valstybės, yra tas,
kad “gerovės valstybė”, kaip sakyta, siekia apibūdinti valstybę per jos galutinį rezultatą -
asmens teigiamą socialinę savijautą, o “teisinė valstybė” - per asmens socialinę gerovę
kuriančias priemones – teisės viešpatavimą, nes manoma, kad tik įtvirtinus valstybės
organizacijoje teisės viešpatavimą galima siekti asmens socialinio saugumo ir
visapusiškai atpalaiduoti patį asmenį savo gerovės kūrybai. Socialinis saugumas arba
socialinė gerovė suprantama ne tik kaip pakankamas asmens materialinių poreikių
patenkinimas, bet ir kaip visapusiškas jo saugumas tiek nuo valstybinės valdžios
savivalės, nuo kriminalinės agresijos, tiek ir nuo negatyvių gyvenimo netikėtumų
(bedarbystės, ligos, susižalojimų, maitintojo netekties, infliacijos, gamtos stichijų ir kt.),
keliančių grėsmę asmens teisėms. Teisės viešpatavimo pripažinimas suteikia asmeniui
teisę šių ir kitų grėsmių atvejais, kai paties asmens pastangų nepakanka savo gerovei bent
minimaliu lygiu garantuoti, kreiptis paramos į valstybę. Todėl socialinė teisinė valstybė
formuojasi ne tik kaip teisinės tvarkos palaikytoja visuomenėje, bet ir kaip pagelbėjimo
asmeniui politinė organizacija.Gerovės valstybės yra trijų modelių: liberali, konservatyvi
ir socialdemokratinė. Šie pagrindiniai valstybės modeliai išskiriami atsižvelgiant į
visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose valstybė teikia paslaugas ir į tai:
kokiu pagrindu įgyjama teisė į valstybės paramą
koks yra svarbiausias socialinės apsaugos tikslas
kokiais kanalais teikiamos socialinės gerovės paslaugos.