Gamta, nors ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, visada apžvelgiama iš
individo pozicijos, nes būtent žmogus tuos santykius su gamta pats ir kuria, ir vertina. Skirtingų
laikotarpių literatūra atskleidžia nevienodas gamtos vertinimo pozicijas, todėl vaizduoja skirtingus
individo ir gamtos santykius. Glaudžiausias žmogaus ir gamtos santykis išlaikomas kūriniuose,
pagrįstuose agrarine pasaulėjauta, bėgant laikui tas santykis kinta, žmogus, nors ir tapatinasi su
gamta, dažnai neberanda dvasios ramybės, o yra kankinamas abejonių. Remdamasi(s) Juozo Tumo
– Vaižganto apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”, Kristijono Donelaičio epine didaktine poema ,,Metai“,
Antano Baranausko lyrine romantine poema ,,Anykščių šilelis“, aptarsiu, koks žmogaus ir gamtos
santykis išryškėja skirtingų laikotarpių kūriniuose.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!