Gamta, nors ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, visada apžvelgiama iš individo
pozicijos, nes būtent žmogus tuos santykius su gamta pats ir kuria, ir vertina. Skirtingų laikotarpių
literatūra atskleidžia nevienodas gamtos vertinimo pozicijas, todėl vaizduoja skirtingus individo ir
gamtos santykius. Glaudžiausias žmogaus ir gamtos santykis išlaikomas kūriniuose, pagrįstuose
agrarine pasaulėjauta, bėgant laikui tas santykis kinta, žmogus, nors ir tapatinasi su gamta, dažnai
neberanda dvasios ramybės, o yra kankinamas abejonių. Remiantis Kristijono Donelaičio epine
didaktine poema ,,Metai“, Antano Baranausko lyrine romantine poema ,,Anykščių šilelis“ bei Juozo
Tumo – Vaižganto apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”, aptarsiu, koks žmogaus ir gamtos santykis
išryškėja skirtingų laikotarpių kūriniuose.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!