Fonetikos referatas. Balsis Ū

Ištrauka

Fonetikos referatas
Balsis [ū]

Įvadas
F o n e t i k a (gr. phōnētikos „garsinis“) –mokslas apie kalbos garsų prigimtį, susidarymą,
suvokimą ir funkcionavimą. (Bacevičiūtė, 2008, 19) Šios kalbotyros šakos tiriamasis objektas yra
ne tik kalbos garsai (balsiai, priebalsiai, dvigarsiai), bet ir jų derinimo dėsniai, skiemuo, kirtis,
priegaidė bei intonacija. (Pakerys, 2003, 7) Fonetika susideda iš kelių dalių: a k u s t i n ė s
f o n e t i k o s , a r t i k u l i a c i n ė s f o n e t i k o s , f o n o l o g i j o s , o r t o e p i j os. Minėtosios
dalys yra glaudžiai susijusios ir kiekviena jų tiria tam tikrą objektą, turi savus uždavinius. Pasak
profesoriaus Antano Pakerio, fonetika yra kalbotyros šaka, tirianti garsinę kalbos sandarą.
Šie du apibrėžimai papildo vienas kitą ir padeda geriau suprasti fonetikos mokslą. Kaip matome,
fonetika kartais apibūdinama kaip kalbotyros mokslo dalis, o kartais kaip savarankiškas, atskiras
mokslas.
Šiame rašto darbe, pasitelkus įvairius aspektus, bus tiriamas balsis [u·]. Aptarsime jo artikuliacines
ir akustines savybes, patyrinėsime rašybą, vartojimą, pasigilinsime į fonologinį savarankiškumą,
fonemų variantus bei aktualias tarties klaidas.

I.Apibrėžimas
Ilgasis balsis [u·] yra užpakalinės eilės (ž e m o t e m b r o), aukštutinio pakilimo (d i f u z i n i s),
lūpinis (b e m o l i n i s), ilgasis – įtemptasis balsis. Taip trumpai ir tiklsiai šį garsą apibūdina
profesorius Antanas Pakerys.
Prie šio apibrėžimo galime pridurti tai, jog balsis [u·] yra n e k l i ū t i n i s garsas, pasižymintis
bemoliškumu, iš visų balsių yra žemiausio tembro bei uždariausias.
1 schema. Balsių artikuliacijos požymių schema. (Pakerys, 2003, 24)

II.Artikuliacija
A r t i k u l i a c i j a (lot. articulio < articulo „aiškiai tariu, skaidau“) – k a l b o s p a d a r g ų veikla
tariant garsus. (Bacevičiūtė, 2008, 14) Pagrindiniai kalbos padargai (žr. 1 pav.) yra balso stygos,
liežuvis (jo priešakinė, vidurinė ir užpakalinė dalis), lūpos, priekiniai dantys, alveolės (dantenos),
kietasis ir minkštasis gomurys. Taip pat artikuliaciją galima apibūdinti kaip fonetikos mokslo dalį,
tyrinėjančią kalbos padargų veiklą. (Pakerys, 2003, 7) Garsų artikuliacijai nustatyti naudojama
r e n t g e n o g r a m a(rentgeno aparatu gautas profilinis kalbos padargų vaizdas) ,
p a l a t o g r a m a(parodo kiek ir kuriose vietose liežuvis liečia gomurį), l a b i o g r a m a (parodo
lūpų padėtį (žr. 3 pav.)).
Tariant balsius, oro srovė burnos ertmėje ir ryklėje nesutinka jokių kliūčių ir laisvai išeina pro
burną, todėl balsiai, priešingai nei priebalsiai, vadinami n e k l i ū t i n i a i s garsais. Tačiau
profesoriaus Antano Pakerio yra pastebėta, kad tariant aukštutinio pakilimo balsius, susidaro tam
tikra sąsmauka. Pavyzdžiui, artikuliuojant [u·], liežuvio užpakalinė dalis būna pakilusi aukštyn prie
minkštojo gomurio, o lūpų anga susiaurėjusi. (Pakerys, 2003, 8) Nepaisant to, tarp kalbos padargų
susidarę tarpai nėra tokie siauri, kad visiškai trukdytų tiesioginiam oro prasiskverbimui.
Pagal artikuliacinius...