Evoliucinės teorijos patvirtinimas

Ištrauka

NAMŲ DARBO UŽDUOTIES TEMA :
Evoliucinės teorijos patvirtinimas

Turinys
1.Evoliucijos teorija 3
2.Evoliucijos įrodymai, remiantis sistematika 5
3.Biogeografiniai ir paleontologiniai evoliucijos įrodymai 8
4.Evoliucijos įrodymai, remiantis lyginamąja anatomija 11
5.Evoliucijos įrodymai, remiantis embriologija 13
6.Genetiniai ir selekciniai duomenys 14
7.Išvados 16
8.Literatūros sąrašas 17

Evoliucijos teorija
Evoliucija – milžiniškas istorinis organinio Žemės pasaulio raidos procesas, kurį patvirtina
daugybė visų biologijos sričių faktų. Organinė gamta nepaliaujamai vystosi nuo pat gyvybės
atsiradimo momento. Evoliucija tęsiasi jau šimtus milijonų metų, bet jos rezultatas – gyvybės formų
įvairovė – iki šiol dar ne iki galo aprašyta ir suklasifikuota.
Jau senais laikais žmogus pastebėjo, kad kai kurie augalai ar gyvūnai yra tarp savęs
panašūs ir tokius individus vadino vienu vardu, laikė juos viena rūšimi. Tie vardai yra populiarūs ir
labai seni. Vėlesnių laikų botanikai ir zoologai tiksliau aprašė jau žinomas ir naujai rastas rūšis.
Kokios kilmės yra ta daugybė rūšių. Į šį klausimą atsakymo ieškojo ir paprasti žmonės ir
mąstytojai. Įvairiose mokslo šakose kaupėsi vis daugiau medžiagos, įrodančios, kad seniau gyvenę
organizmai skiriasi nuo dabar gyvenančių. Garsusis prancūzų zoologas Kiuvjė sukūrė kataklizmų
teoriją. Pagal šią teoriją žemėje tam tikrais laikotarpiais vykusios katastrofos sunaikindavo visą
gyvybę, o po to vėl atsirasdavo nauja, bet jau kitokia. Tokios buvo devynioliktojo amžiaus idėjos.
Tokioms idėjoms yra priešinga evoliucionistinė kryptis. Pagal evoliucijos teoriją organizmų
rūšys nuolatos keičiasi, atsiranda nauji požymiai, vienos ypatybės išryškėja, kitos nyksta ir tokiu
būdu ilgainiui atsiranda naujos rūšys. Ne pastovumas, bet nuolatinė raida būdinga organiniam
pasauliui. Kiuvjė, nors ir būdamas rūšių pastovumo šalininkas, vis dėlto teigė, kad organinio
pasaulio kūrimas nebuvo atsitiktinis, bet vyko pagal tam tikrą planą. Darydamas daugybę skrodimų
ir lygindamas rezultatus jis sukūrė naują biologijos dicipliną - lyginamąją anatomiją, o jos vaidmuo
evoliucijos mokslui yra labai didelis. Kiuvjė nurodė ryšius tarp rūšių, kitaip sakant, įrodė, kad rūšys
atsirado viena iš kitos. Taigi Kiuvjė, nors ir buvo rūšių šalininkas, nutiesė kelią evoliucionizmui.
Vienas iš pirmųjų evoliucionistų, aiškiai suformulavusių savo idėjas, buvo prancūzas
Lamarkas, gimęs 1744 m. Lamarkas studijavo botaniką, mediciną, parašė veikalą „Prancūzijos
flora“. Sulaukęs 50metų buvo paskirtas Paryžiaus zoologijos muziejaus profesoriumi. Lamarkas
aiškino, kad žemesnieji organizmai atsirado iš negyvosios gamtos, tačiau jis teigė, kad organizmų
didėjančio sudėtingumo tvarka yra nustatyta „aukščiausiojo kūrėjo“. Organizmų kintamumo
faktorius yra aplinka. Kadangi aplinka keičiasi, tai ir rūšys yra pastovios tik laikinai ir sąlygiškai.
Įtikinamas organizmų kitimo faktorius pagal Lamarką yra organų lavinimas, arba nelavinimas,
pavyzdžiui žirafos ilgas kaklas yra išvada to, kad ji lavino kaklą, stengdamasi pasiekti aukštai
augančias šakas. Atvirkščiai,- nelavinami organai mažėja ir pagaliau visiškai sunyksta (pvz. žalčio
kojos, kurmio akys). Svarbiausiu rūšių kintamumo įrodymu jis laikė tai, kad naminiai gyvuliai yra
linkę kisti. Tačiau jo pavyzdžiai dažnai būdavo neįtikinantys. Tad Lamarko autoritetas, bent
Prancūzijoje, ilgą laiką nebuvo pripažintas.