EUROPOS ŠALIŲ AGRARINĖS TEISĖS PAGRINDINIŲ BRUOŽŲ ANALIZĖ

Ištrauka

EUROPOS ŠALIŲ AGRARINĖS TEISĖS PAGRINDINIŲ BRUOŽŲ ANALIZĖ
Referatas

TURINYS
ĮVADAS 3
1. VAKARŲ EUROPOS ŠALIŲ AGRARINĖS TEISĖS ESMINIAI BRUOŽAI 6
1.1. Prancūzijos agrarinė teisė ir jos nuostatos 6
1.2. Žemės sandoriai ir žemės nuoma 7
1.3. Vokietijos agrarinės teisės bruožai 9
1.4. Žemės sandoriai ir žemės nuoma .11
2. CENTRINĖS EUROPOS ŠALIŲ AGRARINIŲ REFORMŲ PAGRINDINIAI
BRUOŽAI 13
2.1. Lenkijos agrarinė reforma 13
2.2. Vengrijos agrarinė reforma 15
APIBENDRINIMAS 17
LITERATŪROS SĄRAŠAS 19

ĮVADAS
Agrarinė teisė susiformavo ir veikė visuose Europos šalyse pirmiausia kaip agrarinių
santykių realizavimo teisinis mechanizmas su savarankiška teisės normų sistema, o daugelyje šalių
ir kaip savarankiška teisės šaka bei atskira mokymo disciplina. Agrarinės teisės institutas pradžioje
formavosi kaip civilinės, darbo, prekybos, administracinės teisės specializuotų institutų formos.
Daugelyje šalių agrarinė teisė susideda iš dviejų dalių – privačiosios ir viešosios agrarinės teisės – ir
apima didelės agrarinių santykių grupes. Privati agrarinė teisė daugumoje apima visumą agrarinio
turinio civilinės teisės normų, išskirtų į savarankišką posakį. Jo sudėtyje yra normos,
reguliuojančios nuosavybės žemės ūkyje teisinį rėžimą ir pirmiausiai – žemės nuosavybės teisinius
santykius, nuosavybės pagrindinius institutus, agrarinės veiklos subjektų teisinę padėtį. Privačios
agrarinės teisės sudėtyje yra daiktinė agrarinė teisė apimanti nuosavybės teisę, servitutus, uzufruktą,
hipoteką, paveldėjimą, agrarines sutartis. Viešoji agrarinės teisės dalis – susiformavo ir vystėsi
valstybių aktyvaus dalyvavimo agrariniuose santykiuose pagrindu. Valstybių agrarinės politikos
organizavimas vykdomas administracinio valdymo, kontrolės ir ekonominio reguliavimo teisinių
normų pagrindu. Daugelis problemų sunkiai sprendžiamų privačios agrarinės teisės, perimamos
valstybės ir sprendžiamos viešosios agrarinės teisės normų pagrindu.
Nėra nusistovėjusio ir įsitvirtinusio vieningo agrarinius santykius reguliuojančios teisės
šakos – agrarinės teisės pavadinimo. Daugelyje šalių mokslas ir praktinė veikla vienodai,
lygiaverčiai ir net kartu naudoja terminus – agrarinės ir žemės ūkio teisė. Dažniausiai šie terminai
suprantami ir vartojami kaip sinonimai. Daugumoje Europos šalių agrarinė teisė sudaro atskirą
nacionalinės teisės šaką. Į ją įeiną žemės, miškų, vandens ir agrariniai kodeksai. Šalyse, kur
agrarinė teisė nekodifikuota, veikia stipriai išvystytos žemės ūkio teisės normų inkorporacijos
formos. Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje galioja platūs specialūs žemės ūkio įstatymai.

Aukšto išsivystymo lygio šalyse agrarinė teisė konstatuoja betarpiškus ir tamprius žemės
ūkio gamybos bei rinkos santykių ryšius. Agrarinės veiklos pagrindas – normalūs privačios
nuosavybės, pirmiausia žemės, gamybos priemonių nuosavybės funkcionavimas bei racionalus jų
panaudojimas.
Pagrindinis agrarinės teisės institutas yra žemės ūkio komercinės įmonės ir verslininkai.
Verslininkų ir komercinių organizacijų agrarinės teisės institutas apima nuosavybės verslo ir
organizacijų palaikymo bei kituose santykiuose. Pagrindinę vietą šiose sistemose užima nuosavybė
ir naudojimasis kilnojamu bei nekilnojamu turtu, pirmiausia žeme. Žemė pripažįstama ypatingu
nuosavybės objektu, kuriuo tinkamu naudojimu suinteresuota visuomenė. Tokio pobūdžio santykių
vystymasis suformavo daug apribojimų. Pirmiausia nustatyta, kad nuosavybė negali būti naudojama
pažeidžiant įstatymą. Tai susiję su apribojimais viešo intereso pagrindu nustatant servitutus. Kita
apribojimų grupė susijusi su netinkamu žemės naudojimu. Daugelyje šalių veikia įstatymai,
reikalaujantys perduoti naudotis neapdirbamą žemę kitiems, apdirbti žemę tinkamai ir panaudoti ją
pagal paskirtį. Šių reikalavimų nesilaikymas Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje pareikalauja
atsakomybės iki žemės paėmimo.