EUROPOS SĄJUNGOS INTEGRACIJOS PLĖTRA

Ištrauka

EUROPOS SĄJUNGOS INTEGRACIJOS PLĖTRA
Rašto darbas

Turinys
Įvadas 3
1.1.Europos integracijos idėjos 4
1.2 Europos Bendrijų įkūrimas 5
Romos sutartys 7
Europos Bendrijų plėtra 7
1.3. Europos bendrasis akta 8
1.4. Mastrichto sutartis 9
1.5 Amsterdamo ir Nicos sutartys 10
1.6 Lisabonos sutartis 10
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13

Įvadas
Vos per pusę šimtmečio Europos Sąjunga pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms
narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams – gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą ir sienų
nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės. Turėjusi
šešias valstybes nares, Europos Sąjunga išsiplėtė iki penkiolikos narių. Ir vos prieš metus ji į savo
būrį priėmė dar dešimt naujų valstybių. Ji tapo galinga jėga prekyboje, pasaulio lydere aplinkos
apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.
Antrojo tūkstantmečio pabaiga, palikdama praeityje tikriausiai patį niūriausią, krauju
pažymėtą šimtmetį Europos istorijoje, ženklina naują pradžią, vedančią į naująjį amžių, ir suteikia
vilčių, kad žemyne įsivyraus vienybė ir taika, o ne susiskaldymas ir karai. Po Antrojo pasaulinio
karo žingsnis po žingsnio Europos Sąjunga kūrėsi ištisus penkis dešimtmečius.
Europos Sąjunga jau pergyveno penkis plėtimosi etapus: 1973 m., 1981 m., 1986 m.,
1995 m., 2004 m. Paskutinysis plėtros etapas buvo didžiausias ir pateikęs daugiausia iššūkių tiek
naujosioms narėms, tiek pačiai Europos Sąjungai. Tačiau įstojimas į Bendriją naujoms narėms dar
nereiškia pastangų ir reformų pabaigos. Ir pati Europos Sąjunga, kad pasirengtų daugiau kaip
dvidešimt valstybių narių vienijančiai sąjungai, turi atitinkamai keisti savo politiką, finansavimą ir
galiojančias procedūras.
Europos Sąjungos sėkmę lemia unikali jos sandara ir tai, kaip ji veikia. Juk Europos
Sąjunga nėra federacija kaip JAV. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių bendradarbiavimo organizacija kaip
Jungtinės Tautos. Europos Sąjungą sudarančios valstybės išlieka nepriklausomos suverenios
valstybės, bet jos telkia suverenitetus, kag įgytų galią ir įtaką pasaulyje, kokios nė viena iš jų
atskirai negalėtų turėti.
Pirmaisiais pokario metais Europos vienijimosi idėja nesirėmė viena politine
koncepcija ar vieninteliu integracijos modeliu. Buvo svarstoma, ar kurti valstybių konfederaciją, ar
federacinę valstybę. Kadangi nebuvo laikomasi išbaigto Europos modelio, priklausomai nuo
situacijos, vienijimosi procesą skatino skirtingi politiniai įvykiai.
Todėl šiame darbe panagrinėsiu priežastis, privertusias Europos valstybes jungtis į
sąjungą, integracijos procesą bei Europos Ekonominės Bendrijos virtimą Europos Sąjunga.

1.1.Europos integracijos idėjos
Vieningos Europos idėjos turi kelerių amžių istoriją. Jų galima aptikti Erazmo
Roterdamiečio (Erasmus Roterdamus) raštuose ir net Romos imperijos laikų dvasioje. Menas ir
literatūra padėjo Europai pajusti kultūrinį bendrumą. Tačiau minėtos idėjos nebuvo įgyvendintos.
Siekiai suvienyti Europą kariniu pagrindu būdavo nesėkmingi ir tik dar labiau ją suskaldydavo.
Tačiau ilgainiui daugelis politikų ekonominę integraciją ir laisvesnę prekybą tarp Europos valstybių
ėmė pripažinti kaip pažangią politikos kryptį. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914 – 1918) grafas
Richardas Nikolausas Kudenhovė - Kalergis (Richard Nicolaus Coudenhove - Kalergi, 1894 –
1972) išplėtojo savo mintis ir idėjas apie Paneruopą. Jis buvo pirmasis populiaraus judėjimo už
vieningą Europą įkūrėjas, o 1923 metais paskelbė manifestą „Paneuropa“, kuris tapo tarsi ateities
Europos vizija.